01
07 /
2016
Nuo praėjusių metų gruodžio bažnyčiose ar plakatuose dažnai regime „gailestingumo logotipą“, sukurtą tėvo Marko Rupniko. Šis piešinys yra labai turtingas įvairių simbolių, bet vieną dalyką galėtume jam prikišti: nei Kristus, nei Jo nešamas sužeistasis nesišypso… Argi gailestingumas nėra džiaugsmo mainai?
Džiaugsmas danguje!
Svarbiausi trys šv. Luko evangelijos 15 skyriaus palyginimai kalba apie džiaugsmą: tėvo dėl sugrįžusio sūnaus, piemens, parnešančio paklydusią avelę, ir moters, suradusios pinigą. Taip mums atskleidžiamas Dievo džiaugsmas: Viešpats džiūgauja mūsų ieškodamas ir mus rasdamas, mums atleisdamas ir vėl grąžindamas gyvenimą.
Įžengti į gailestingumo džiaugsmą
Tokie džiūgavimo protrūkiai ne visiems suprantami. Palyginime apie sūnų palaidūną vyresnysis sūnus atsisako įžengti į tėvo džiaugsmą. Galima pasakyti, kad priešindamasis tėvo džiaugsmui jis dar labiau užsisklendžia ir atsisako dalyvauti šventėje. Jis verčiau susitelkia į savo nuopelnus ir ištikimybę, užuot linksminęsis dėl brolio sugrįžimo. Tad jis atstumia džiaugsmą, plūstantį iš tėvo širdies.
Garsiajame Rembrandto paveiksle Sūnaus palaidūno sugrįžimas vyresnysis sūnus vaizduojamas nelinksmu veidu. Ar tai negresia ir mums, kai įsižeidžiame ar pavydime, nes Dievas pasigailėjo tų, kurie, anot mūsų, to nenusipelnė?
Džiuginti Dievo širdį!
Įžengti į gailestingumo džiaugsmą taip pat reiškia Susitaikinimo sakramentą patirti kaip ypatingą būdą pradžiuginti Dievo širdį. Reikėtų labiau susitelkti ne tiek į savaime suprantamą atidėliojimą atskleisti kunigui tamsiausias savo esybės dalis, kiek į galimybę, patikėtą mūsų silpnoms rankoms – pradžiuginti Viešpatį ir visą dangų, nes „šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 10). Taip pat pasinaudoti visomis galimybėmis atleisti ir paprašyti atleidimo, kad dieviškasis džiaugsmas plūstų iš širdies į širdį.
Tapti Dievo džiaugsmu!
Palaimintasis Paulius VI kalba apie Dievo gerumą šitaip: „jeigu galima taip pasakyti, „laiminga“ ta diena, kai sugrįšime ir tarsime: „Viešpatie, dėl savo gerumo, atleisk man.“ Štai mūsų atgaila: tapti Dievo džiaugsmu.“ (1) Ar sutiksime šiais Šventaisiais metais tapti Dievo džiaugsmu?
Viešpats tam mus kviečia, Jis mūsų to maldauja, kaip yra pažadėjęs pranašo Izaijo lūpomis: „Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu. Štai aš kuriu Jeruzalę ‘Džiaugsmu’, o jos žmones – ‘Linksmybe’. Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje ir linksminsiuosi savo tautoje.“ (Iz 65, 18–19)
Tėvas Liudvikas Freras
Vertė Ieva Venskevičiūtė
1 Popiežius Paulius VI, Homilija, 1968 m. liepos 23 d.
