01
08 /
2019
„Šeimos festivalyje būna daug džiaugsmo. Tylos čia nebūna. Nes aplink pilna vaikų. Visas tas laikas yra persmelktas džiaugsmo dvasia“, – taip apie katalikišką Šeimų festivalį Mardasave pasakoja viena jo organizatorių sesuo Aurelija. Jau daugiau kaip dvidešimt metų kasmet festivalį organizuoja Šv. Jono šeima – broliai vienuoliai, apaštalinės seserys ir bendruomenės šeimų atstovai.
Puikiai lietuviškai kalbanti Sesuo Aurelija į Lietuvą atvyko iš Šveicarijos. Tai ketvirtas Šeimų festivalis Lietuvoje, kuriame ji dalyvauja. Ir pirmas, kai prisidėjo kaip organizatorė.
„Prieš ketverius metus čia dalyvavau dar su laikinaisiais įžadais. Tada padėjau rengti katechezę vaikams ir organizavau giedojimą. Pernai įsipareigojau daugiau – vedžiau paskaitą tėvams. Šiemet prioras paprašė padėti organizuoti“, – pasakoja ji.
–Kodėl festivalis ir kodėl šeimoms? Ar tai galima pavadinti rekolekcijomis visai šeimai?
–Mes norime tarnauti šeimoms. Kaip parašyta ir mūsų festivalio aprašyme: „Festivalio tikslas – grįžti prie šaltinio: vesti šeimas į bendrystę su Viešpačiu per šv. Mišias ir Švč. Sakramento adoraciją, Dievo Žodžio skaitymą, liturgines valandas; vesti į evangelinį Dievo meilės, bendrystės ir tarnystės džiaugsmą“. Tai iš tiesų vyksta. Labai natūraliai, šeimyniškai, paprastai.
Kai kurie dalyviai liudija, kad jiems tai kaip rekolekcijos. Su visa šeima. Tu kartu miegi, valgai, kartu dalyvauji mišiose. Tačiau taip pat tėvai dalyvauja jiems skirtose paskaitose, vaikai turi savo programą. Kiekvienas gali patirti atsinaujinimą, grįžimą prie šaltinio. Tačiau taip pat nereikia atsiskirti nuo šeimos – visi būna kartu. Jei tai rekolekcijos – tai kiek skiriasi nuo įprastų tuo, kad yra linksmos. Per festivalį vyrauja džiaugsmo dvasia.
Žinoma, tie, kas turi vaikų – niekada nenuobodžiauja ir, sakytum, niekada negali visiškai atitrūkti, atsipalaiduoti. Ir tam tikra prasme net ištrūkus į stovyklą tarsi nedaug kas pasikeičia – vis tiek reikia jais rūpintis, o dar gyvenimas palapinėje… Kita vertus, per festivalį vaikai labai greitai susidraugauja, jie žaidžia kartu, eina į užsiėmimus, būrelius, tad tėvams jų nebereikia nuolat prižiūrėti. Ta našta tarsi pasidalina.
–Neabejotinai reikia apgalvoti ir daugybę praktinių dalykų, buitinių smulkmenų. Kaip pavyksta suvaldyti tokio didelio šeimų susitikimo organizavimą?
–Organizuojame kartu – broliai, seserys ir oblatai – visus juos kartu mes vadiname Šv. Jono šeima. Broliams labai reikia mamų, kurios gali pasakyti: šita paskaita bus per ilga arba kada vaikams reikės poilsio ir pan. Labai gražu, kad komitete yra labai skirtingų žmonių – ir vienuolių, ir pasauliečių, ir ką tik prisijungusių ir tų, kurie festivalį organizuoja jau 15 metų. Visi kartu puikiai vieni kitus papildome.
Apie stovyklos programą pradedame galvoti jau nuo sausio mėnesio. Ir tai labai malonu – juk galvojame apie atostogas. Tame labai daug džiaugsmo. Su organizatorių komitetu susitinkame kas mėnesį. Ir kuo labiau artėja festivalis, tuo labiau prisipildome būsimo džiaugsmo.
–Kaip atrodo kasdienė programa?
–Stovykla vyksta Mardasavo kultūros namuose. Ten yra didžiulė salė, kuri puikiai tarnauja paskaitoms, toje pačioje salėje vyksta ir šv. Mišios. Prieš stovyklą atvykę savanoriai viską įrengia ir papuošia.
Stovykla vyksta nuo trečiadienio vakaro iki sekmadienio. Šv. Mišios – kiekvienos dienos ir visos stovyklos centras. Mišias švenčiame kasdien 12 val. Sekmadienio mišios vainikuoja visą festivalį. Po jų suteikiamas ypatingas palaiminimas šeimoms. Taip pat – santuokos atnaujinimas.
Taip pat viso festivalio metu atskiroje palapinėje vyksta nuolatinė adoracija. Kviečiame visus įsipareigoti ir skirti nors kažkiek savo laiko adoracijai. Mišios – centras, tačiau adoracija jas palaiko.
Dieną pradedame su vidine rytine malda. Paskui bendra malda. Tarp pusryčių ir mišių vyksta užsiėmimai vaikams ir paskaitos tėvams. Po mišių – pietūs. Po pietų – laikas šeimoje. Po to – būreliai vaikams, per kuriuos tėvams vyksta „lectio divina“ arba atsakymai į klausimus.
Tada – pusvalandis bendros adoracijos, vakarinė malda, vakarienė. O po jos – įvairūs vakarai kartu. Kartais būna koncertas, šokiai, arba pasakų vakaras.
–Kas rūpinasi maitinimu?
–Viena šeimos mama Joana jau ne pirmus metus organizuoja virtuvės darbą kartu su dar septyniais pagalbininkais. Tai ypatinga tarnystė, nes kasdien pamaitinti reikia daugiau kaip 200 žmonių! Virtuvė – šalia pagrindinės salės, tad net ir gamindami, savanoriai pasiklauso ir paskaitų.
Kiti festivalio dalyviai yra kviečiami prisidėti kasdien – padėti skusti bulves ir plauti indus. Šiemet organizavome ir komandas, kurios pasikeisdamos kasdien padėtų ne tik atlikti ruošos darbus, bet gaminti pusryčius, pietus, vakarienę.
–Sese Aurelija, koks jums pačiai stipriausias įspūdis iš šeimų festivalio? Kokią jo prasmę pajutote?
–Man labai patinka, kad šeimos čia atsiveria. Mieste susitikę žmonės kalbasi kitaip, nei miške. Šeimų festivalis yra erdvė, kur daug atviriau ir paprasčiau galime bendrauti. Ir tas laisvumas, ta bendrystė yra nuostabu. Man tai yra liudijimas apie tai, kaip tėvai nori perduoti savo tikėjimą vaikams. Aš esu vienuolė, jie – gyvena šeimoje, tačiau mūsų gyvenimas labai panašus, nes norime perduoti tikėjimą kitiems.
–Kaip parenkate festivalio temas?
–Stengiamės, kad tema būtų „užkabinanti“, patraukli. Taip pat stengiamės, kad nesikartotų, kasmet būtų kažkas naujo. Kita vertus, per kiekvieną šeimų festivalį iš esmės kalbame apie tą patį – kaip tapti šventu. Tai plati tema. Tik kaskart į ją pažiūrime kitaip.
Šiemet stovyklos pavadinimas „Išjunk ekraną – žiūrėk, kur eini!“. Pernai stovykla buvo skirta Trakų Mergelės Marijos garbei.
–Be ko dar neapsieitų šis vasaros įvykis?
–Šeimų festivalį organizuoja 10 žmonių komitetas. Tačiau stovykla neįvyktų be 40 savanorių – jaunų žmonių, kurie daro labai didelį ir svarbų darbą – per tėvų užsiėmimus prižiūri vaikus. Man visada būna įdomu su jais susipažinti. Tai jaunimas, kuris savanoriauja, dovanoja savo laiką, aukojasi. Tačiau tikiu, kad jie taip pat labai daug gauna iš šios tarnystės.
–Ar dalyvauti jūsų festivalyje gali šeimos iš bet kurios parapijos?
–Esame atviri visiems. Tačiau daugiau negu pusė dalyvaujančių šeimų priklauso Šv. Jono bendruomenei. Festivalyje dalyvauja daug šeimų iš įvairių parapijų. Labai gera, kad galime tuo dalintis. Deja, negalime priimti daugiau kaip 240 žmonių. Todėl dalis norinčiųjų į stovyklą nepakliūva.
Tiesa, Prancūzijoje Šv. Jono broliai taip pat organizuoja šeimų festivalį, į kurį suvažiuoja per 1400 dalyvių. Ir ten norinčiųjų atsiranda daugiau, nei broliai gali priimti. Džiaugiamės, kad šeimos vertina šią mūsų tarnystę ir nori dalyvauti festivaliuose!
Parengė Asta Buitkutė
