Džiuzepės Riberos „Šventoji Teresė Avilietė“

01
10 /
2015

RUBRIKĄ REMIA SRTF:
srtrf_logo

201510Prie Aušros Vartų prisiglaudusi Šv. Teresės bažnyčia ir basųjų karmeličių vienuolynas Teresę Avilietę, šią didžiąją šventąją, į Lietuvą atvedė neilgai trukus po jos beatifikacijos, įvykusios 1622 m. Šiemet, švenčiant jos gimimo 500 metų jubiliejų, šv. Jėzaus Teresė turbūt labiausiai įkvepia dėl mums taip sunkiai pasiekiamos dermės: giliai panirusi į maldą ir kontempliaciją, ji buvo kartu ir žmogiškai jautri, veikli, niekada neprarado sveikos nuovokos bei humoro jausmo. Ji yra tikra maldos, vedančios į artimo meile persmelktą krikščionišką gyvenimą, mokytoja. „Malda buvo lyg teptukas, kuriuo Viešpats nutapė nuostabų jos paveikslą, ir drauge priemonė, kuria Teresė pasinaudojo dalydamasi šiomis nuostabiomis dovanomis bei malonėmis“, – rašė jos nuodėmklausys ir pirmas biografas Pranciškus Ribera. Beveik po šimtmečio jo bendrapavardis ispanų dailininkas Džiuzepė Ribera (Jose de Ribera) pabandė šį malonės veikimą įkūnyti spalvomis.

Dž. Ribera gyveno ypatingu laiku. Kartu su šv. Terese kanonizuoti šv. Ignacas Lojola, šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Pilypas Neris vedė Bažnyčią naujais keliais. Džiuzepė gimė Ispanijoje 1591 m., tačiau pasimokęs pas vietos dailininką Pranciškų Ribaltą išvyko į Italiją, kuri taps jo prieglobsčiu visam gyvenimui. Pirmuosius keletą metų praleido Romoje, kaip tik tuo metu, kai 1614 m. įvyko Teresės beatifikacija, o vėliau apsigyveno Neapolyje, kuris buvo tarsi savotiška kontrreformacijos veikiamo meno laboratorija. Būtent čia vyko disputai ir paieškos, kaip meninėmis priemonėmis atskleisti svarbiausias katalikų tikėjimo tiesas, kaip tokiu būdu įsilieti į atsinaujinančios Bažnyčios evangelizacinį darbą. Dailininkui netrūko pripažinimo ir įvertinimo, gyveno prabangoje. Tačiau paskutinysis jo gyvenimo etapas buvo kupinas išbandymų ir net nepriteklių. Nuo 1640 m. sušlubavus sveikatai, mažiau galėjo kurti. Dž. Ribera garsėjo kankinių ir itin realistiškai pavaizduotų jų kankinysčių paveikslais. Bet būtent tada jis vis dažniau grįžta prie asketų, atsiskyrėlių vaizdavimo. Galbūt tai rodo, kad ir jo paties dvasiniai ieškojimai įgavo naują kryptį. Jo darbuose regime atsiskyrėlę šv. Mariją Egiptietę, šv. Agnietę kalėjime, atgailaujančią šv. Mariją Magdalietę, šv. Paulių Atsiskyrėlį. Iš Mikelandželo Karavadžo (Caravaggio) perėmęs kontrastingą šviesotamsą, Dž. Ribera savo darbuose sugebėjo išgauti naują šviesos kokybę, sukurti ypatingą, mistinę, transcendentinę atmosferą. Panašiu laiku, 1644 m., jis sukūrė ir šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantį šv. Teresės Avilietės atvaizdą. Nors dailininkas stengėiasi likti ištikimas jau spėjusiai nusistovėti Teresės ikonografijai, nenukrypti nuo portretinio jos panašumo, tačiau kūrėuria visiškai savitai – pavaizdavovaizduoja Teresę jaunesnę, ir jam puikiai pavyko atskleisti jos degančią dvasią.

Ši didi šventoji mistikė savo veržliu žmogiškumu ir gyvu dvasingumu žavėjo amžininkus. Pradėjusi didžiąją reformą, ji įkūrė 17 moterų ir beveik tiek pat vyrų vienuolynų. Akivaizdu, kad jie troško turėti ir savo įkūrėjos atvaizdą. Tad pirmasis buvo nutapytas dar 1576 m. tėvo Jeronimo Gracijono prašymu, jai pačiai pozuojant. Sevilijos karmeličių vienuolyne jį nutapė brolis Skurdo Jonas (Juan de la Miseria). Tačiau pamačiusi darbą, Teresė dailininkui juokdamasi pasakė: „Teatleidžia tau Dievas, broli Jonai, kad mane nupaišei tokią negražią ir apsiblaususią.“ Tiesa, iš to meto turime ir kitą jos portretą, tačiau nutapytą ne dažais, o žodžiais to paties tėvo Pranciškaus Riberos, kuris, neslėpdamas susižavėjimo ir idealizuodamas, taip aprašo jos fizinį grožį: Teresė „turėjo gerą figūrą; nepaprastai graži jaunystėje, išlaikė puikią išvaizdą ir vyresniame amžiuje. Ji buvo apkūni, labai baltos odos. Pilnas ir apvalus, gražių linijų ir proporcijų, lelijų bei rožių spalvos veidas, nušvisdavęs jai meldžiantis, suteikdavo nepaprasto žavesio. Plaukai buvo juodi ir garbanoti, o akys apvalios, juodos ir didelės, puikiai įsodintos, gyvos ir maloningos; jos burna buvo nei didelė, nei maža, viršutinė lūpa plona ir tiesi, apatinė stora ir laisva; rankos mažos ir labai gražios; kairėje veido pusėje turėjo tris nedidelius apgamėlius, kurie jai teikė nepaprastai daug žavesio. Galiausiai viskas atrodė tobula. Jos laikysena buvo didinga, o žingsnis kupinas orumo ir gracingumo. Teresė buvo tokia miela, tokia švelni, kad užteko tik ją pamatyti ar išgirsti, kad prisipildytum meile ir pagarba jai.“

Vis dėlto geriau ar blogiau pavykęs pirmasis atvaizdas tapo modeliu kitiems. Tačiau po jos beatifikacijos ir kanonizacijos atsirado poreikis visai kitokiam, kultiniam atvaizdui. Portretinio paveikslo buvimas tam tikra prasme šiek tiek varžė dailininkų vaizduotę ir galimybes kurti labiau atskleidžiant Teresės šventumą. Vėliau ypač išpopuliarėjo Teresės vizijų atvaizdai, dažnai grįžtant prie angelo, perveriančio jai širdį, temos. Po jos beatifikacijos ir pirmajame nutapytame portrete buvo pripieštos maldai sudėtos Teresės rankos, balandis kairiajame paveikslo kampe ir įrašas: „Misericordias Domini in aeternum cantabo“ („Gailestingumą Viešpaties aš per amžius šlovinsiu“; Ps 89, 1). Šios detalės kyla iš pačios Teresės aprašytos vizijos. Kartą Sekminių išvakarėse, po šv. Mišių, Teresė, skaitydama vieno kartūzo veikalą apie Sekmines ir mąstydama apie Šventąją Dvasią, patyrė ekstazę. „Atrodė, kad per Dievo gerumą Šventoji Dvasia yra su manimi. Garbinau Šventąją Dvasią, prisiminiau, kad kai anksčiau skaičiau šią vietą, buvau labai toli nuo viso to. Supratau, kokių didžių malonių Viešpats yra man suteikęs. […] Šioje būsenoje, – tęsia ji, – pamačiau virš savo galvos balandį. Jis buvo visai kitoks nei žemiškieji, nes buvo be plunksnų, o jo sparnai, sudaryti iš mažų perlų geldelių, nepaprastai spindėjo. Jis buvo didesnis už paprastus balandžius. Atrodė, jog girdžiu ir sparnų šlamesį“ (Gyvenimas, XXXVIII, 7–8).

Baltas balandis pavaizduotas ir D. Riberos drobėje. Tačiau jis nebėra vien tik Teresės vizijos iliustracija. Čia šventoji Teresė pavaizduota visiškai atsidavusi Šventosios Dvasios veikimui. Baltos abito klostės, lyg skrydžiui ištiesti balandžio sparnai tarsi bylotų, kad ji buvo visiškai Šventosios Dvasios perkeista. Akivaizdu, kad savo tekstais, kuriuos rašė tik iš klusnumo, ji tapo didžia mokytoja ne tik savo seserims. Tuo laiku vyravo įsitikinimas, kad moteris iš prigimties nėra apdovanota gebėjimu mokyti, o šventa gali tapti dorybingai gyvendama. Tad Bažnyčios Mokytoja ji iškilmingai paskelbta tik 1970 m., pasikeitus požiūriui. Tačiau dar ankstyvuose rankraštiniuose maldynuose ji buvo vadinama „Išminties mokytoja“, „Vidinio gyvenimo meistre“, „Dieviškųjų slėpinių mokytoja“, „Įkvėptąja rašytoja“. Negalėdami nesižavėti jos mokymo gilumu, amžininkai dar labiau akcentavo Šventosios Dvasios veikimą.

Anot ją pažinojusios sesers Gimimo Marijos, „Teresė sėsdavo rašyti priėmusi Komuniją ir rašydavo labai greitai, o jos veidas tuomet būdavo tokio grožio, kad šiai liudininkei sukeldavo pasigėrėjimą; ji taip pasinerdavo į rašymą, kad net jei šalia būdavo koks triukšmas, tas jai nesukliudydavo.“ Šis liudijimas buvo pateiktas vykstant Jėzaus Teresės beatifikacijos procesui 1614 m. Madride. Taip pat sesuo šv. Dominyko Elzbieta paliudijo, kad „pati regėjo, kaip ji [Teresė] rašo, ir niekada nematė, kad būtų išbraukusi ar taisiusi tai, ką parašė, ir kad kelis kartus šventoji yra sakiusi šiai liudininkei, jog paskaičiusi iš savo parašytos knygos, nesitikėjo ją išeisiant tokią gerą, ir pati stebėjosi, kad iš anksto neapgalvojus gali taip taikliai išeiti, juo labiau, kad rašė apie tokius pakylėtus dalykus. Ir savo vienuolėms, perskaičiusi, ką parašė, sakydavo: „Tebus pašlovintas Tas, kuris tą suteikia, juk Jis tai daro dėl jų, nes aš pati labai nedaug apie tai esu galvojusi.“  Iš to kuo aiškiausiai matyti, kad šias knygas šventoji parašė ypatingai įkvėpta Šventosios Dvasios.“

Mūsų aptariamame paveiksle priešais Teresę – popieriaus lapas, jos rankoje – rašiklis, kad galėtų kuo greičiau užrašyti ateinančias mintis. Šalia ant stalo padėta užversta knyga, kuri dar labiau pabrėžia, kad Teresė mistinį mokymą gauna tiesiai iš Dievo. Teresė labai brangino knygas, tačiau Viešpats ją vedė nepalyginti toliau. Iš savo dėdės gavusi knygą „Trečioji dvasinė abėcėlė“, kurioje kalbama apie susitelkimo maldą, ilgą laiką su ja nesiskyrė, netgi ilgai nedrįso be knygos vidujai melstis, nebent tuoj po šv. Komunijos. „Mano siela taip baisėjosi vidujai melstis be knygos, lyg jai būtų reikėję stoti į kovą su baisia priešų kariuomene. Su knyga, savo palydove, lyg su skydu nuo pašalinių minčių puolimų, buvau rami“ (Gyvenimas IV, 9 ). Tačiau tai buvo tik laikinas etapas. „Kai daug knygų ispanų kalba buvo uždrausta skaityti, man buvo labai sunku. […] Tada Viešpats tarė: „Neliūdėk, aš duosiu tau gyvą knygą.“ […] Regėjimuose radau daug medžiagos mąstymui ir susikaupimui, ir Viešpats įvairiais būdais mokė mane su tokia meile, kad knygos mažai ar visai nebebuvo reikalingos. Dieviškoji Didenybė pati buvo tikroji knyga, kurioje mačiau tiesą. Pašlovinta tebūnie ši knyga!“ ( Gyvenimas, XXVI, 7)

Skirtingai nei daugumoje kitų atvaizdų, Dž. Riberos kūrinyje ant šv. Teresės stalo pavaizduota kaukolė, nors dažnesnis jos atvaizdų atributas yra kryžius. Tačiau turbūt neatsitiktinai. Kaukolė – mėgstamas Riberos tapytų atsiskyrėlių, asketų palydovas. Ji turėjo priminti šio žemiško gyvenimo trapumą, laikinumą ir tuo pačiu aip pat Jėzaus, nukryžiuoto ant Kaukolės kalno, vietos, kuri tradiciškai laikoma Adomo palaidojimo vieta, pergalę prieš mirtį, atvertą Gyvenimą. Neprisirišdama prie praeinančių dalykų, Teresė visa širdimi šliejosi prie Dievo. Savo garsiausiame poetiniame kūrinyje ji sušunka: „Niekas tavęs tenetrikdo, niekas tenegąsdina, visi daiktai praeina. Nekinta Dievas; kantrybė pasiekia viską; kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vien Dievo užtenka!“

Tad leiskimės Teresės vedami į jos maldos mokyklą, kad per atvirumą Dievui vis daugiau turėtume Gyvenimo…

Jolanta Stupelytė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.