01
08 /
2014
„Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. […] Štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės nebijokite!“ Pakėlę akis jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.“
(Mt 17, 1–8)
Viršelio paveiksle vaizduojama akimirka, kai Jėzaus atsivesti ant kalno mokiniai Jį išvysta atsimainiusį kartu su Senojo Testamento pranašais Moze ir Elijumi. Debesies dar nematyti, tačiau Jonas, Jokūbas ir Petras pavaizduoti taip, tarsi jau būtų išgirdę Dievo žodžius. Tad galime teigti, kad paveikslo regimybė atspindi ne vieną momentą, bet tarsi sujungia du vieną paskui kitą einančius evangelinio pasakojimo epizodus: patį Jėzaus pasirodymą mokiniams, regėjime patirtą Jo dieviškumą ir išgirstą Dievo žodį kaip regimybės patvirtinimą, kurį čia įkūnija iš nuostabos ir išgąsčio parpuolusių mokinių figūros.
Viskas vyksta ant aukšto kalno. Nėra tiksliai žinoma, ant kurio. Vieni Šventojo Rašto tyrinėtojai teigia, kad galbūt ant Hermono, netoli Cezarėjos, o nuo VI a. Atsimanymo kalnu priimta laikyti Taborą. Kalnai Jėzaus istorijoje yra svarbūs. Ant kalno Jis sakė savo Palaiminimų pamokslą, ant Golgotos kalno buvo nukryžiuotas. Biblijoje kalnai – tai Dievo apsireiškimų, maldos ir dieviškos tiesos pažinimo vieta. Mozė parneša Dešimties Dievo įsakymų plokštes nuo Sinajaus kalno, Elijas gyvena ir kontempliuoja Viešpatį ant Karmelio kalno. Kartu su Kristumi pasirodžiusių pranašų bendravimo su Dievu erdvėje taip pat figūruoja kalnai.
Džovanio Batistos Padžio paveiksle kalnas monumentalus, plynas tarsi dalis abstrakčios žemės sferos, kartu su žydro dangaus apsuptimi sudarančios erdvę, kurią sodriai ir tirštai užpildo šešios stambiu planu pavaizduotos pranašų ir apaštalų figūros. Viršutinėje dalyje, centre – švytintis Kristus, kiek žemiau – iš abiejų šonų prie Jo palinkę pranašai, o šešėlio pridengtoje kalno papėdėje – išrinktieji Kristaus mokiniai. Tokia ikonografinė schema – trys dieviškame apreiškime dalyvaujantys šventieji asmenys ir trys iš nuostabos parpuolę apaštalai – sutinkama jau bizantinės tradicijos ikonų tapyboje. Ji paremta gana detaliu evangeliniu pasakojimu, todėl iki pat XIX a. beveik nekito.
Kuo gi įstabus Padžio paveikslas? XVI a. pabaigos Florencija jau buvo „mačiusi“ galingojo Mikelandželo, universaliojo Leonardo ir neprilygstamojo Rafaelio kūrinius. Šio laikotarpio Italijos menininkai daugiausia imitavo Mikelandželo monumentalios tapybos plastiką, ieškodami dar rafinuotesnių ir sudėtingesnių naujos laiko dvasios perteikimo būdų. Meno istorikas ir teoretikas E. H. Gombrichas apie XVI a. pabaigos italų menininkus pastebėjo: „Parmidžaninas ir kiti to meto dailininkai, sąmoningai siekę kurti ką nors nauja ir netikėta net didžiųjų meistrų įtvirtinto natūralaus grožio sąskaita, turbūt buvo pirmieji modernūs dailininkai. Galime matyti, kad tai, kas šiandien vadinama moderniuoju menu, irgi kilo iš panašių pastangų atsisakyti akivaizdžių dalykų ir pasiekti visai kitokį nei natūralus grožis įspūdį.“ Būtent ne natūralaus, o antgamtiško grožio ieškojo XVI a. pabaigos Florencijos tapytojai ir vienas jų – iš Genujos kilęs Džovanis Batista Padžis (Giovani Battista Paggi, 1554–1627 m.).
Skirtingai nei daugelis šio XVI a. pabaigos italų tapytojo pirmtakų, kurie kompoziciškai atskirdavo atsimainiusio Jėzaus ir pranašų grupę nuo juos reginčių apaštalų, Padžis kuria vientisą regimųjų ir reginčiųjų erdvę. Senojo Testamento pranašai ir Jėzaus mokiniai čia tarsi vieno kūno ir kraujo, veržlūs ir energingai gestikuliuojantys vyrai. Visų jų veidai regimi profiliu arba beveik nusisukę nuo žiūrovo. Visi, išskyrus Joną, žiūri į Jėzų. Visų jų saulėje nuskrudusius kūnus dengia ryškiaspalvės geltonos, mėlynos, violetinės, oranžinės ir vyšninio atspalvio raudonos draperijos. Tarp šių sunkiasvorių ir dinamiškų figūrų išsiskiria Jėzus: skirtingai nei aplinkiniai, Jis pavaizduotas ramus, viena ranka lengvai prilaikantis drabužį, o kitą pridėjęs prie krūtinės, tarsi rodydamas į save. Jo vienintelio iš priekio nutapyto veido kontūrai beveik ištirpę, „sužibęs kaip saulė veidas“ čia vos matomas, o visas baltu drabužiu apgaubtas kūnas atrodo tarsi besvoris. Tai – ašis, aplink kurią visa vyksta, kuri yra visos šios ekspresijos ir viso šio sumišimo pirminė priežastis ir turinys. Svarbu tai, kad Jėzaus figūra paveiksle ne tik švytinti, išsiskirianti absoliučiu baltumu, bet ir apšviečianti: paveikslo šviesotamsa organizuota taip, kad vienintelis šviesos šaltinis, apšviečiantis pranašų ir mokinių kūnus, yra pats Jėzus. Šios antgamtiškos šviesos regėjimo ir buvimo jos akinančioje akivaizdoje perteikimas galbūt buvo pagrindinė Padžio tapybos užduotis, ir jis ją įvykdė – sukūrė paveikslą, kuriame per lakonišką ir monumentalią, bet ekspresyvią vaizduojamų kūnų plastinę raišką šviesa pavaizduota kaip dieviškojo grožio ir garbės apreiškimas. Būtent tokios visa perkeičiančios ir sukrečiančiai nuostabios šviesos vaizdavimu, man rodos, ir yra įstabus Florencijos Šv. Morkaus bazilikos altorių puošiantis Padžio paveikslas.
Dr. Tojana Račiūnaitė
