01
11 /
2020
Emilis Miunjė (Émile Munier) „Jėzus“ 1893 m.
Rubriką „Viršelio paveikslas“ remia 
„Aš esu karalius“ (Jn 18, 37), – taip save pristatė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Ką tik gimusį Kūdikėlį Jėzų, kaip Dangaus ir Žemės valdovą, pagarbino išminčiai. Nesunku karaliumi įsivaizduoti suaugusį Jėzų. Tačiau karalius vaikelis reikalauja mūsų nuolankumo. Juk paklusti galingam valdovui ir mažam kūdikėliui, atrodytų, skirtingi dalykai. Kodėl Visatos karalius tampa mažu vaikeliu? Tikriausiai, kad mums aiškiai parodytų, jog jis valdo meilės jėga, o jo karalystė – ne iš šio pasaulio.
Aptardami šio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveikslą, lyginsime jį su Jėzaus Emanuelio ikona. Emanuelis reiškia „Dievas su mumis“. Ar Jėzus yra su manimi? Ar Kristus Karalius viešpatauja manyje, mano gyvenime, mano pasaulyje?..
Jėzaus asmens vaizdavimas
Vaizduoti Kristų ankstyvaisiais krikščionybės amžiais nebuvo savaime suprantamas dalykas – kurį laiką dėl to kildavo gana rimtų ir aršių ginčų. Vieni teigė, kad Dievo neįmanoma užfiksuoti vaizdu. Kiti tikino, kad vaizdai – tai Biblija neraštingiesiems. Ginčai apėmė teologinius svarstymus, kaip atvaizduoti Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties pilnatvę. Reiktų prisiminti ir tai, kad ankstyvieji krikščionys buvo linkę bet kokį Dievo vaizdavimą vertinti kaip stabmeldystę ir pagonybę.
Galiausiai 692 m. vykęs Rytų Bažnyčios sinodas (vad. Trulo susirinkimas) pritarė Kristaus vaizdavimui mene – buvo pripažinta, kad tokie atvaizdai yra dvasiškai naudingi tikintiesiems ir kad „nuo šiol Kristus, mūsų Dievas, turi būti vaizduojamas žmogaus pavidalu.“[1] Atmetus ikonoklastų teiginius, šventųjų atvaizdų legitimumas dar kartą įtvirtintas 787 m. Nikėjos II susirinkime. Jame patvirtinta, kad ikonos turi būti gerbiamos, bet ne garbinamos.
Rytų tradicijoje Kristaus bei šventųjų vaizdavimas beveik nepakito iki šių dienų: tapant laikomasi tam tikrų taisyklių – kanonų, o štai Vakarų mene Dievo ir šventųjų vaizdavimas, pradžioje nedaug tesiskyręs nuo Rytų tradicijos, dėl įvairių veiksnių stipriai keitėsi. Nors „Magnificat“ viršelyje matome XIX a. prancūzų realizmo kūrinį, tačiau, pažindami Rytų ikonas, jame įžvelgiame ir senosios Rytų tradicijos įtaką.
Vaikelio Jėzaus atvaizdas
Prancūzų dailininko Emilio Miunjė (Émile Munier, 1840–1895 m.) „Jėzus“ nutapytas 1893 m., tačiau šiame Vaikelio Jėzaus atvaizde randame paralelių ir su ikonose vaizduojamu Jėzumi Emanueliu. Miunjė paveikslas tarsi atkartoja minėtą ikoną XIX a. pabaigos stiliumi – mąslus ir rimtas Kristaus žvilgsnis, aureolė, pavaizduota kaip aukso diskas su kryžiumi, laiminantis Jėzaus gestas būdingi ir Rytų ikonoms.
Šiame paveiksle Jėzus vaizduojamas kaip šviesiaplaukis, garbanotas, mėlynų akių, galbūt 4–5 metų vaikas, rimtai ir mąsliai žvelgiantis lyg ir į tolį. Jėzaus atvaizdas labai realistiškas, savo tikrumu primenantis nuotrauką, o žvilgsnis – ypatingas, anaiptol ne vaikiškas.
Ikonose taip pat matome sukauptą ir rimtą Kūdikėlio Jėzaus žvilgsnį, neretai sunkiai pagaunamą jo kryptį. Sudėtinga apibūdinti ir ikonose vaizduojamo vaiko amžių. Matome tarsi vaiką ar kūdikį, bet veido bruožai – suaugusio žmogaus. Anot Bažnyčios Tėvų, priešais mus – ne vaikas, bet nepažįstamas Dievo veidas, kuris tuo pat metu yra ir jaunas, ir senas – amžinai. Ikonose Jėzaus žvilgsnis yra pagrindinis akcentas – iš vidaus nušvitusio veido akys iš tiesų žvelgia į mus (nors tą žvilgsnį galbūt tenka pagauti ir prisijaukinti), idant mes irgi išmoktume žvelgti į jį ir tarsi veidrodyje atspindėtume jo šventumą, taip patys tapdami šventi.
Laiminantis gestas, kartais vaizduojamas ir Jėzaus Emanuelio arba Marijos su Kūdikėliu ikonose, rodo, kad šis vaikas yra nepaprastas. Trys ištiesti pirštai simbolizuoja Švč. Trejybės slėpinį, o du užlenkti – Kristų, antrąjį Trejybės asmenį, bei dvejopą Jėzaus prigimtį – žmogišką ir dievišką. Kairę ranką Jėzus spaudžia prie krūtinės. Ikonose Kūdikėlis Jėzus dažnai kairėje rankoje laiko Šventojo Rašto ritinį.
Aureolė čia tokia kaip ankstyvųjų amžių tapyboje bei ikonose. Auksinis, kryžiumi puoštas diskas aplink vaiko galvą nusako jo šventumą, tobulumą, dalyvavimą dieviškajame gyvenime. Šviesa nuo aureolės sklinda į visas puses. Mažojo Jėzaus veidas švyti, o pilkas paveikslo fonas dar labiau pabrėžia tą spindėjimą ir šviesą, sklindančią iš vidaus. Aureolė ir auksinė apykaklė įrėmina vaiko veidą, o balto drabužio klostės suteikia atvaizdui švelnumo bei lengvumo.
Paveikslo autorius
Prancūzų dailininkas Emilis Miunjė labiausiai žinomas kaip puikiai vaikišką nekaltumą ir tyrumą šviesos spindėjimu perteikti gebėjęs vaikų bei gyvūnų tapytojas. Dailininkas kūrė prancūzų realizmo epochoje (~1840–1899 m.), kuriai būdingas žemesniųjų visuomenės sluoksnių bei jų aplinkos, o ne tradicinių, akademinių, su aristokratija susijusių objektų ar temų, iki tol vyravusių prancūzų dailėje, vaizdavimas.
Du E. Miunjė broliai taip pat buvo apdovanoti meniniais gabumais. Visi trys kurį laiką dirbo Nacionaliniame gobelenų fabrike, kuriame ilgus metus kaip baldų apmušėjas triūsė ir jų tėvas Pjeras Fransua Miunjė (Pierre François Munier).
Pora E. Miunjė vaikų buvo pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis – nuo aštuntojo XIX a. dešimtmečio iki gyvenimo pabaigos Miunjė tapė realistiškus, sentimentalaus žanro paveikslus, dažniausiai vaizduojančius vaikus su naminiais gyvūnėliais. Emilio Miunjė darbais susidomėjo garsi to meto muilo kompanija Pears Soap, kelis dailininko darbus panaudojusi savo reklaminiuose plakatuose. Miunjė kūrinių įsigijo ne vienas garsus to meto JAV kolekcininkas, todėl nemažai dailininko paveikslų galime pamatyti Naujojo Orleano meno muziejuje arba privačiose kolekcijose. Privačiai kolekcijai priklauso ir šis Vaikelio Jėzaus paveikslas.
Agnė Rymkevičiūtė
[1] Jesus in the Visual Arts. Painting and Sculpture, in: Encyclopedia Britannica: britannica.com/topic/Christology/Jesus-in-the-visual-arts.
