Eucharistinės adoracijos prasmė

Atrodo, kad Bažnyčia šiandien su nauju uolumu skatina ir atranda Eucharistinės adoracijos vertingumą. Kad aiškiau suvoktume adoracijos dovaną, būtų prasminga pasižiūrėti į Eucharistijos adoracijos istoriją.

Eucharistija – maistas ir gėrimas

Naujajame Testamente (sinoptinėse Evangelijose, apaštalų Pauliaus ir Jono raštuose) ir pirmųjų amžių krikščionių tradicijoje Eucharistija yra maistas valgymui ir gėrimas gėrimui: „… imkite… valgykite… imkite… gerkite…“ Tai yra ir lieka esminis Eucharistijos dėmuo.

Garsiojoje kankinio Justino apologijoje (II a. po Kristaus) (tekstą galime rasti ir Katalikų Bažnyčios Katekizme, Nr. 1345) aprašytas pirmųjų krikščionių Eucharistijos šventimas. Čia galime pastebėti, kad visų liturginių šeimų krikščionys švenčia Eucharistiją pagal tvarką, aprašomą Justino. Žvilgsnis į Justino dokumentą būtų geriausias atsakymas ir į kai kurių katalikų svarstymus apie „tradicines“ ar „visų laikų Mišių apeigas“. Tekste jaučiamas dėmesys „realiam Viešpaties buvimui eucharistiniuose pavidaluose“, kaip paskui tai vadins viduramžių scholastika. Šis buvimas nėra susijęs vien su šventimo momentu, kaip ir šiandien mąsto kai kurios krikščionių bendrijos, bet pasibaigus šventei yra nešamas negalėjusiems būti drauge. Tokių pavyzdžių galime surasti daugybę. Prisiminkime vien šv. Tarcizijų, apie kurį pasakoja popiežius Damazas (366–384 m.), kuris buvo nužudytas gindamas nuo išniekinimo jo nešamą Eucharistiją.

Archeologija ir menas liudija apie pirmąsias Eucharistijai laikyti skirtas dėžutes, pagamintas iš dramblio kaulo, metalinius medalionus, nešiojamus ant kaklo kelionėje ar skubant pas sergančius ar įkalintus krikščionis. „Apaštalų konstitucijoje“, IV a. antiochietiškame įstatymų, maldų ir liturginių tradicijų rinkinyje, randame nuorodą, kad po to, kai visi šv. Mišių dalyviai priims Komuniją, likučius diakonai turės nunešti į pastoforiją – ypatingą vietą, kurią galime laikyti mūsų tabernakulio pirmtake.

Visų Bažnyčios Tėvų raštuose rasime liturginių tekstų bei specifinių papročių, susijusių su Eucharistija. Ji nepaliekama ant altoriaus, bet nuo jo parnešama į tikinčiųjų namus, kur bus jų kasdienybės liudininkė, lydės kelionėje, ypač toje paskutinėje – kaip viatikas. Toks Eucharistijos buvimas visur mums neįsivaizduojamas. Novacijonas (miręs apie 258 m.) skundžiasi, kad pasitaiko krikščionių, kurie po šventimo ramiausiai sau su Eucharistija eina į stadioną, o ne parneša ją namo, kaip yra įprasta (De spectaculis III).

Realus Kristaus buvimas

Tikriausiai pakanka pavyzdžių, kad susidarytume ankstyvosios krikščionybės tikėjimo vaizdą. Eucharistija niekada nebuvo vien ženklas, reikšmingas švenčiant, o vėliau prarandantis reikšmingumą. Perėjimas nuo Eucharistijos laikymo prie jos garbinimo yra staigus ir suprantamas, tačiau nestokojantis teologinių daugiaprasmybių. Čia turiu galvoje viduramžių teologines kontroversijas dėl būdų, kuriais Viešpats yra realiai esantis eucharistiniuose pavidaluose, eucharistinių ženklų transsubstanciacijos (esmėkaitos) teorijas. Šių diskusijų baigtys vis dovanodavo Bažnyčiai mokymo ir praktikos atnaujinimą.

Procesijos, eucharistiniai palaiminimai, Viešpaties Kūno (Corpus Domini) – Devintinių – šventė, įsteigta 1264 m., vis skelbia apie tikėjimą realiu Kristaus buvimu duonos ir vyno pavidaluose. Šioje epochoje sukuriami garsieji eucharistiniai himnai, be kurių nė šiandien neišsiverčiame: Kūno paslaptį šlovingą, Ave verum corpus. Tridento susirinkimas (1545–1563 m.) atmeta protestantų mokymą apie šv. Mišias ir jų reikšmę, patvirtindamas tikėjimą Mišiomis kaip Auka bei realiu Kristaus buvimu konsekruotuose elementuose. Milano arkivyskupo šv. Roberto Belarmino rūpesčiu Milane, o labai greitai ir daug plačiau, tabernakuliai pradedami statyti ant altoriaus. Net altoriaus svarba nustatoma pagal tai, ar ant jo yra tabernakulis. Iš čia ir pavadinimas, šiandien nebenaudojamas, „didysis altorius“…

XVIII a. – dar vienas adoracijos vystymosi etapas. Steigiasi eucharistinės kongregacijos, buriasi kongresai, susivienijimai naktinėms adoracijoms. Pagrindinė tokių adoracijų mintis – paguosti Viešpatį, slypintį tabernakulyje, aplankyti „tabernakulio kalinį“, permaldauti už įžeidimus, kuriuos patiria Išganytojas dėl tokio savo buvimo. XIX a. pabaigoje šv. popiežius Pijus X pradeda naują etapą, kuriuo progresyviai suvienijamas Eucharistijos šventimas ir adoracija. Išleidžiami dekretai dėl dažnos Komunijos, dėl vaikų Komunijos. Labai ilgą laiką iki tol net vienuoliai nepriiminėdavo Komunijos dažnai. Nuostatos skelbė: kartą per metus…

Pamaldumas „dangaus duonai“

II Vatikano Susirinkimo reformos buvo logiškas šios mūsų apžvelgtos istorijos tęsinys. Vienas reikšmingiausių mūsų temai dokumentų yra 1967 m. Šventosios apeigų kongregacijos instrukcija dėl Eucharistijos slėpinio kulto „Eucharisticum mysterium“ (Nr. 48–51):

„Bus ne pro šalį priminti, kad šventųjų pavidalų laikymo bažnyčioje po Mišių pirminis ir pradinis tikslas yra viatiko teikimas; antriniai tikslai yra Komunijos dalijimas ne Mišiose ir tais pavidalais prisidengusio Viešpaties Jėzaus Kristaus garbinimas.“ Ir iš tiesų šventųjų pavidalų laikymas ligoniams <…> įvedė gražų paprotį garbinti tą šventovėse laikomą dangaus duoną. Tokia garbinimo praktika remiasi sveiku ir tvirtu pagrindu, juoba kad tikėjimas realiu Viešpaties buvimu skatina jį rodyti išoriškai ir viešai. Tikintieji, garbindami Kristų, esantį Švč. Sakramente, teatsimena, kad tas Jo buvimas išplaukia iš Mišių aukos ir siekia sakramentinės bei dvasinės Komunijos. Taigi pamaldumas, kuris tikinčiuosius traukia prie Šventosios Eucharistijos, skatina juos kaip reikiant dalyvauti Velykų slėpinyje ir dėkinga širdimi atsiliepti į dovaną To, kuris savo žmogyste nuolat lieja dieviškąjį gyvenimą į savo Kūno narius. Būdami pas Viešpatį Kristų, jie džiaugiasi nuoširdžia Jo bičiulyste ir išlieja Jam širdį savais ir saviškių reikalais, meldžiasi už taiką ir pasaulio išganymą. Drauge su Kristumi Šventojoje Dvasioje aukodami Tėvui visą savo gyvenimą, iš to nuostabaus bendravimo semiasi daugiau tikėjimo, vilties ir meilės. Šitaip jie stiprina tuos nusiteikimus, kurie padeda pamaldžiai celebruoti Viešpaties atminimą ir dažnai priimti Tėvo mums duotąją duoną. Todėl tikintieji tegul stengiasi pagal savo gyvenimo sąlygas garbinti Viešpatį Kristų Švč. Sakramente. O sielų ganytojai tegul juos prie šito traukia pavyzdžiu ir skatina žodžiais. Sielų ganytojai tesirūpina, kad visos bažnyčios ir viešosios koplyčios, kur laikoma Švč. Eucharistija, būtų atidarytos bent po keletą valandų iš ryto ir vakare, idant tikintieji lengvai galėtų melstis prie Švenčiausiojo Sakramento.“

Cituodamas šį dokumentą norėjau pateikti šiandienos Bažnyčios mintis apie Eucharistijos laikymo ir jos kulto prasmę bei praktiką. Eucharistijos adoracija yra šventimo bei Komunijos pratęsimas ir nuoroda į šventimą bei Komuniją. Adoracija yra malda, meditacija, stabtelėjimas. Tai kvietimas leistis pagaunamam bei ugdomam to, kas buvo švenčiama. Ir ruošiantis vėl iš naujo švęsti.

Kun. Artūras Kazlauskas

• «
• »