01
04 /
2015
Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės.“ Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?“
SKAITYTI: „BUVO VIENAS FARIZIEJUS, VARDU NIKODEMAS“
Fariziejai pagarsėjo kaip tokie Jėzaus priešininkai, kad jų vardas tapo piktumo ir veidmainystės sinonimu šnekamojoje kalboje. Tačiau Nikodemo istorija leidžia nepasiduoti karikatūroms ir suprasti, jog istorinė tiesa subtilesnė už demonizuojančius supaprastinimus. Po šioje Evangelijoje aprašyto naktinio pokalbio su Jėzumi dar matome Nikodemą, drįstantį, nors atsargiai, ginti Jėzų prieš įniršusius tarybos aukštuosius kunigus ir fariziejus: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ (Jn 7, 51) Pagaliau Nikodemo ir Juozapo iš Arimatėjos dėka Jėzaus kūnas nebuvo numestas į bendrą plėšikų duobę (Jn 19, 39).
Šv. Jonas gerai apibūdina nepatogią Nikodemo situaciją (kuri nebuvo išimtis): „Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.“ (Jn 12, 42) Negalėdamas viešai išpažinti savo tikėjimo, bet norėdamas užmegzti atvirą dialogą su Jėzumi, Nikodemas ateina nakčia. Jis nekalba vien savo vardu, bet ir tų, kurie nedrįsta pasirodyti, šitaip save pristatydamas kaip bevardės partijos ambasadorių: „Mes suprantame…“
Iš Jėzaus atsakymo suprantame, jog tas tikėjimas pasilieka prie ženklų įtikinančios galios, bet jų prasmės negali pagauti. Nikodemas pripažįsta, kad Dievas „yra su“ Jėzumi, bet negali pasakyti daugiau. Kad Nikodemas ir jo šalininkai galėtų „regėti Dievo Karalystę“, jiems reikia pakeisti mąstymo būdą. Šis pasikeitimas – toks radikalus, kad Jėzus jį vadina atgimimu. Tai nėra vien poetinė metafora: Jėzus kalba apie tikrą gimimą. Paaiškinanti metafora būtų veikiau palyginimas su vėjo ošimu: žmogus, kuris gimsta iš Dvasios, girdi, bet nemato, ir negali numatyti, kur atsivertimas į tikėjimą gali jį vesti.
Taigi kokios kliūtys neleidžia Nikodemui suprasti Jėzaus žinios? Pirma, jis nepakankamai skiria kūną ir dvasią ir nesuvokia, kad gali būti naujas gimimas dvasiniame gyvenime. Antra, naujas gimimas yra gimimas „iš vandens ir Dvasios“, o fariziejai kaip tik nepripažino Jono Krikštytojo atsivertimo krikšto, kuris būtų jiems leidęs gimti iš vandens, ir primeta įstatymo raidę, o tuo tarpu jiems būtų reikėję įsigilinti į jo dvasią, kad galėtų priimti naująjį Kristaus įstatymą ir suprasti, kad šis neprieštarauja senajam. Pagaliau, giliausia kliūtis, kurią Jėzus gali pabrėžti tik į pabaigą, yra ta, kad Nikodemas per daug pasitiki savo supratimu. Tokie yra jo pirmi žodžiai: „Mes suprantame“, kuriuose juntamas visas jų mokytojų autoriteto svoris. Tas pakankamumas neleidžia priimti naujos šviesos, naujo liudijimo, kuris nebūtų jų nuomonės patvirtinimas. Paskutiniai Jėzaus žodžiai (10–12 eil.) kviečia įeiti pro ankštus atgimimo nuolankumu vartus.
MEDITUOTI: „JIS ATĖJO NAKČIA“
Ar Nikodemas suprato Jėzaus žodžius? Kaip jis juos priėmė? Evangelija į šį klausimą neatsako aiškiai, tačiau galime patys bandyti įsijausti į jį ir leisti Jėzaus žodžiams aidėti mumyse.
Kai kurie žmonės pereina iš netikėjimo į tikėjimą akimirksniu, visam pasiruošimo darbui įvykus viešai. Jie pradžioje viešai išsako savo netikėjimą, lyg mąstydami garsiai, kol paskui susiformuoja kitas mąstymas ir pagaliau tikėjimas. Jie gali taip elgtis arba dėl palankios aplinkos, arba dėl stipraus ir nepriklausomo charakterio. Tačiau dažnai taip nebūna, ir žmogus pradeda tikėti prieš tapdamas nepriklausomas nuo negebančios priimti jo paslapties aplinkos. Tuo atveju tikėjimui reikia naktinio susitikimo su Kristumi – tiesiogiai ar per kokį draugą.
Nikodemas pirmą kartą atėjo pas Jėzų naktį, o paskutinį kartą rodo jam ištikimybę jau sutemus Didžiojo penktadienio vakarui. Jam nepavyko viešai parodyti savo tikėjimo dienos šviesoje, tačiau suspausta širdimi atidavė naktinę pagarbą tam, kuris jam atvėrė akis ir suteikė troškimą gimti iš aukštybių. Manoma, jog Nikodemas yra iš tų, kurie atsivertė po Sekminių, ir Bažnyčios tradicija jį laiko šventuoju: jis yra pavyzdys mums, kurie dažnai gyvename tikėjimui nepalankioje aplinkoje, ir savo tikėjimą atrandame tik pasitraukę iš pasaulio į bažnyčios prieblandą ar į rekolekcijų namus.
„Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės.“ Dvasinis gyvenimas yra tikras naujas gimimas, ne gyvenimo pagal kūną papuošalas. Negalima įsigilinti į Evangeliją, lyg įgytume „naujų žinių“, reikia pakeisti savo mąstymo būdą, leistis pakeičiamam Evangelijos, ir iš naujo pradėti nuo Kristaus. Kristus nėra toks pranašas, kurį galima būtų įvertinti kitų pranašų mastu: Jis yra gimimo iš aukštybių liudytojas ir mokytojas, Jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68), ir kas vieną kartą su Juo susitiko, nebegali gyventi be Jo žodžių ošimo.
MELSTIS: „JUMS REIKIA ATGIMTI IŠ AUKŠTYBĖS“
Viešpatie, mane pažįsti ir žinai, kaip man sunku melstis. Žinai, kiek mano širdis yra pilna pasaulio dvasios ir kokie sudėtingi mano keliai pas Tave. Žinai, koks esu priklausomas nuo laikų dvasios, nuo kitų nuomonės apie Tave ir apie mane, nuo daugybės tuštybių ir nuo pasaulio garbės. Priimk mano naktinę maldą.
Viešpatie, mane pažįsti ir žinai, kad aš nemoku atsakyti garsiai bylojančiajam prieš Tave. Žinai, kad, nepaisant man priskirto autoriteto, mano pripažintos kompetencijos ir mano amžiaus po saule, iš esmės mažai ką suprantu apie tikrąjį gyvenimą ir išmintį. Priimk mane kaip mokinį, kai pas Tave ateinu nakčia.
Viešpatie, mane pažįsti ir žinai, kokios nuodėmės nejučia mane pririšo prie apačios pasaulio ir atitolino nuo aukštybių gyvenimo, kokie slapti sprendimai, kokie rafinuoti atsisakymai atsiversti, kokie užsidarymai Tavo žodžiui. Kokie užsidarymai taurinančiai, apšviečiančiai ir atkuriančiai Dvasiai.
Pas Tave noriu gimti iš naujo, iš atsivertimo vandens, iš Raštą įkvepiančios Dvasios, iš Tavo žodžio, kurio negaliu aprėpti, bet kuris mane veda kaip mokytojas į tikrojo gyvenimo versmes.
Brolis Pranciškus Ksaveras CSJ,
Vilniaus Šv. Jono Teologo vienuolynas
