01
09 /
2010
Bėgant liturginiams metams šį rugsėjį pradėsime skaityti Luko evangeliją. Mato, Morkaus ir Luko evangelijos labai panašios, todėl jas vadiname „sinoptinėmis“ – graikų kalba tai reiškia „aprėpti vienu žvilgsniu“, nes jas galima spausdinti vieną šalia kitos skiltimis, siekiant vienu „apžvelgimu“ nustatyti sutapimus, panašumus ir skirtumus. Autoriai skirtingi, o pasakojimai panašūs, tad įdomu ir naudinga atkreipti dėmesį į Luko evangelijos ypatumus, evangelisto sudėliotus akcentus ir išryškintus bruožus. Taip ir patį Luką sutiksime, nes bet kokios knygos literatūriniai bruožai visada kalba ir apie autorių. Tačiau svarbiausia – susipažinsime su Jėzumi, gailestinguoju mokytoju.
Gailestingumas tikriausiai ir yra Luko evangelijoje labiausiai išryškintas Jėzaus asmenybės bruožas. Jis mokytojas, prie kurio gera būti pamokytam (kaip Marija, Mortos sesuo, Lk 10, 38–42), kuris moka savo švelniu gailestingumu, pats rodydamas pavyzdį kitiems. Bėgant amžiams evangelistas Lukas sužavėjo krikščionis pasakotojo talentu: gerojo samariečio (Lk 10, 29–37) arba sūnaus palaidūno (Lk 15, 11–32) palyginimai, Zachiejaus (Lk 19, 1–10) arba atgailaujančios nusidėjėlės (Lk 7, 36-50) istorijos ir daugelis kitų pasakojimų ypač vaizdingai iliustruoja Dievo gailestingumą. Paveikslai ir kiti meno kūriniai, sukurti pagal šias istorijas, šiandieniam skaitytojui leidžia prisiminti Dantės Aligjerio žodžius ir jiems pritarti: evangelistas Lukas yra „Kristaus švelnaus gailestingumo rašytojas“.
Kas yra Lukas?
Šv. Lukas tikriausiai artimiausias mums iš visų keturių evangelistų: tiek kultūros, tiek literatūrinio stiliaus atžvilgiu atrodo, kad mes esame iš tos pačios epochos! Jis vienintelis pasakojimo apie Jėzų pradžioje duoda nurodymus, kaip jis dirbo ir kokių tikslų siekia rašydamas savo kūrinius. Taip pat jis nurodo šaltinius, o būdamas tikintis, vis dėlto neslepia ir tyrinėtojo tikslų, kad skaitytojas įsitikintų tikrumu visa ko, ką jis buvo girdėjęs apie Jėzų: tai suteikia kūrybiniam šv. Luko darbui tam tikro objektyvumo.
Tradiciškai krikščioniška ikonografija keturiems evangelistams skiria žmogaus, liūto, jaučio ir erelio simbolius. Tai viena Ezekielio knygoje pateiktos pranašo vizijos interpretacija: šv. Jeronimas V amžiaus pradžioje priskiria kiekvienam evangelistui po simbolį, grįsdamas savo interpretaciją teologiniais ir literatūriniais argumentais. Lukui tenka jaučio simbolis, nes jo evangelija prasideda pasakojimu apie Zacharijo tarnystę šventykloje, o jautis yra oriausias aukojamas gyvūnas.
Tradicija sieja Luką su apaštalu Pauliumi. Paulius mini laiškuose savo „bendradarbį Luką“ (Fm 24), „mylimąjį gydytoją“ (Kol 4, 14), kuris ištikimas Pauliui išmėginimuose (2 Tim 4, 11). Šv. Ireniejus II amžiaus pabaigoje rašo: „Lukas, kuris Paulių lydėjo, knygoje užrašė Pauliaus skelbiamą Evangeliją.“ Vėliau kiti krikščionių autoriai teigė, kad Lukas buvo kilęs iš Antiochijos (Sirijoje) ir mirė Graikijoje. Jis buvo iš vadinamųjų dievobaimingųjų – pagonių, prijaučiančių judaizmui, ir būtų atsivertęs į Kristų. Tuo paaiškinamas gana geras jo žydų tikėjimo ir papročių išmanymas, o iš kitos pusės – nuolatinis rūpestis pagonių (ne žydų) evangelizacija.
Pirmasis krikščionybės istorikas
Kaip priklausantis graikų kalba kalbančių Jėzaus mokinių bendruomenei, Lukas susirūpinęs savo bendruomenės augimu tikėjime į Jėzų Kristų. Jo nuomone, tikėjimui reikalingas faktų apie Jėzų ir jo aplinką žinojimas. Pateiktame pasakojime Luko akimis neabejotinai svarbus tam tikras objektyvumas, kad krikščionis ar būsimasis tikintysis galėtų „įsitinkinti tikrumu mokslo, kurio [yra] išmokytas“ (Lk 1, 4) Luko evangelijos užrašymo laikais pradėjo plisti tam tikra literatūra apie Jėzų, kuri, nors ir ne bevertė, bet perduodavo per daug mitologizuotą Jėzaus gyvenimo vaizdą. Čia ir nujaučiame, kuo Lukas artimas mūsų moderniam mąstymo būdui: Jėzaus gyvenime buvo tam tikrų faktų ir įvykių, kurių negalime paversti pasakomis, nes jie yra istorija. Jėzaus įsikūnijimas, kuriam šv. Lukas skiria didelį dėmesį savo Evangelijos pradžioje, yra per daug rimtas įvykis pasaulio istorijoje, kad jį pakeistume mitologiniu ar simboliniu pasakojimu. Tai būtent Luko darbas: pateikti jo akimis teisingiausią įvykių seką ir tam tikrą interpretaciją, remiantis kitų liudijimais bei patirtimis (žr. Lk 1, 1–4).
Luko evangelijoje atkreiptas dėmesys į Jėzų, veikiantį susipynusioje Izraelio tautos bei romėnų imperijos istorijoje. Jėzus iš tiesų yra istorinis veikėjas, gimęs konkrečioje epochoje ir konkrečioje vietoje, išskirtinėje įvairiatautėje terpėje, kurioje pynėsi ne vien žydų interesai. Dar svarbu pabrėžti, kad nors Jėzus ir yra Izraelio sūnus, tačiau Jo misija yra suardyti šalyje egzistavusias pernelyg siauras ribas, kad kiekvieną žmogų įvesdintų į Jame vykstantį išganymą. Štai dėl ko Lukas stengiasi pavaizduoti Jėzų plataus pasaulio kontekste, neišskiriant nė pagonių. Jėzus sujungia dvi epochas: Jo gimimas atverčia naują išganymo istorijos puslapį, nes dabar Dievas nebėra tik žydų Dievas, bet visų žmonių. Lukas tai parodė ypatingai savo antrojoje knygoje, Apaštalų darbuose, kurie pasakoja apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius. trečiasis evangelistas yra ir pirmasis Bažnyčios istorikas.
Evangelijos bruožai
Viena svarbesnių temų, krintanti į akis nuo pat Luko evangelijos pradžios, yra išganymo žinios džiaugsmas, kurį skelbia įvairūs personažai ir kuris dažniausiai paliečia vargšus žmones. Šie vargšai – tai Zacharijas ir Elzbieta, Jono Krikštytojo tėvai, nuo kurių Dievas nuima nevaisingumo gėdą, taip pat Marija, laikanti save vargše ir nuolankia Viešpaties tarnaite savo šlovinimo giesmėje, arba piemenys, pirmieji išgirdę skelbimą apie Išganytojo gimimą Betliejuje ir bėgantys savo akimis išvysti tai, kas jiems buvo paskelbta. Šių vargšų džiaugsmas aiškiai išreiškiamas gausiomis giesmėmis: Zacharijo giesmė (giedama per kiekvieną Rytmetinę maldą), angelų garbės himnas (giedamas kiekvieną sekmadienį bei per šventes), taip pat Simeono giesmė (giedama per kiekvieną Naktinę maldą).
Lukui labai svarbu aprašyti mokinio sampratą, o ji sugretinama su Marijos personažu. Lukas daugiausia iš visų evangelistų suteikia informacijos apie Jėzaus motinos gyvenimą bei jos dvasinį kelią iki pat kalavijo, kuris jai pervėrė širdį, priėmimo, kaip jai ir pranešė senelis Simeonas. Marijos elgesys visiškai atitinka mokinio elgesį, nes, Luko nuomone, Marija sugebėjo geriausiai sekti Kristumi, savo sūnumi. Girdėdama Angelo apreiškimą visiškai juo pasikliovė ir angelo liepta išsiruošė aplankyti savo giminaitės Elzbietos ir pasidalino joje augančio išganymo džiaugsmu; ji sutiko kentėti dėl Sūnaus ir su Sūnumi, kai jį atmetė ir nukryžiavo; bet svarbiausia – ji svarstė žodį savo širdyje ir prisiminė visus įvykius, kurių liudininkė buvo. Taigi galima sakyti, jog ji geriausiai išpildo Viešpaties pasakytus žodžius apie tobulą mokinį: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“ (Lk 8, 21) Lukas iš tiesų mums pateikia Mariją kaip krikščioniško gyvenimo pavyzdį.
Galime dar pridurti, kad mokinys yra tas, kuris priima radikalius ir konkrečius sprendimus (dideli turtai atitolina nuo Dievo, Lk 12, 33–34 ir visas 16 skyrius), kuris ima savo kryžių ir kuris galiausiai tampa kitiems tuo, ką Jėzus įkūnijo savo misijos laikais: Dievo gailestingumo ženklu. Čia tikriausiai slypi Luko darbo šerdis.
Kaip jau buvo minėta pradžioje, Lukui pats svarbiausias Dievo apsireiškimo bruožas pasireiškia palyginimais, iš kurių vienas garsiausių neabejotinai yra sūnaus palaidūno palyginimas (Lk 15, 11–32). Tačiau beribis Dievo gailestingumas ne tik pavaizduotas gražiomis istorijomis: jis išskirtinai stipriai pasireiškia ir Jėzaus elgesyje ant kryžiaus. Nukryžiuojamas Jis maldauja Tėvo atleisti savo žudikams: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34) ir pažada išgelbėjimą „gerajam nusikaltėliui“. „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ (Lk 23, 43) Lukas, beje, taip pat yra vienintelis, paminėjęs pašaukimą ir atleidimą atspindintį Jėzaus žvilgsnį į Petrą, kai šis išsigina Jėzaus (Lk 22, 61). Dar vienas gailestingumo svarbos įrodymas yra tai, kad Luko evangelijoje Jėzus pakeičia seną įsakymą „Būkite šventi, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra šventas“ į „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Dievo šventumą Jėzus parodė savo didžiu gailestingumu.
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
