01
11 /
2014
SKAITYTI: Evangelija pagal Luką, 14, 12–14
Pasikvietusiam Jį vaišių fariziejų vyresniajam Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie, savo ruožtu, nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“
MEDITUOTI: „Rengdamas vaišes…“
Dalyvauti vaišėse yra nelengvas dalykas. Reikia tinkamai pasipuošti, pasiruošti, suvokti, kokia proga, ką ir su kuo reikia sveikinti, kokius žodžius parinkti, kokią dovaną ar gėlių puokštę įteikti. Bet dar sudėtingiau yra vaišes ruošti. Tenka galvoti apie vietos parengimą, pakviestųjų skaičių, koks maistas ir kada bus patiektas, kokie gėrimai, ką su kuo susodinti arčiau ar toliau, kaip reikės užimti svečius, kokias temas galima gvildenti ir kokių geriau neminėti, kad vienas ar kitas svečias neįsižeistų ar neužsigautų. Galiausiai tenka galvoti, ką kviesti ir ko ne, ir dar – kodėl kviesti tą ar kitą žmogų. Buvo laikas, dar prieš atgaunant nepriklausomybę, teko dalyvauti savo pusseserių vestuvėse. Tikriausiai ne vienas prisimename: brezentinė dviejų ar trijų šimtų vietų palapinė, kelios papjautos kiaulės ir priruošta gausybė maisto, vestuvės vyksta dvi tris dienas, o kai kuriems net savaitę, miegama ant šieno, garažuose ir pas artimiausius kaimynus, galiausiai niekas nežino, kas yra tikrieji svečiai, o kas tik iš pašalies užklydę, visiems visko užtenka, visi laimingi, niekas iki galo nežino, kas ir kieno yra giminė, ir niekas neklausia, kodėl tas ar kitas žmogus čia dabar yra. Tuo metu vaišes iškelti, nepaisant, kad viskas buvo deficitas, buvo lengviau nei dabar. Mažiau turėjome, bet ir mažiau skaičiavome, o iš pakviestųjų niekas nesitikėjo per didelės naudos ar kokių paslaugų, kurias vėliau galėtų gauti. Šiandien tenka pripažinti, kad žmonių santykiuose labai daug išskaičiavimo: kas kam ir kuo gali ar galėtų būti naudingas. Ir tuo metu vieni tampa pakviestaisiais, o kitų kvietimas dalyvauti rengiamose vaišėse ar pobūvyje taip ir nepasiekia. Atrodo, kad ne tie „tarybiniai“, bet dabartiniai laikai yra panašesni į Evangelijoje aprašomas vaišes, kuriose dalyvauja Jėzus. Jis irgi atkreipia dėmesį į Jį pakvietusio šeimininko galimą išskaičiavimą, todėl jam pasako: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.“ Bet argi keliant vaišes nenorime, kad juose dalyvautų mums artimiausi ir brangiausi žmonės: draugai, broliai, giminaičiai… na, ir turtingi kaimynai? Argi ne geriau gyventi šalia turtingų ir kultūringų kaimynų, kuriuos nesarmata pasikvieti, o ir būti pas juos pakviestiems?
MELSTIS: „Tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti…“
O kai Tave, Viešpatie, pakvietė į tas vaišes, prie ko priskirtum save – prie brolių, draugų, giminaičių ar turtingų, įtakingų žmonių? Atrodo, kad nesi nei viena, nei kita, buvai tik pagarsėjęs mokytojas, kurį tuo metu dar buvo garbė pasikviesti. Tačiau klausantis Tavo žodžio, Tu demaskuoji mūsų puikybę, mūsų sumišusius motyvus, mūsų tuščiagarbiškumą, norą pasirodyti vieniems prieš kitus. Man nepatiktų, jeigu atsisėdęs prie mano vaišių stalo, mane pradėtum mokyti, ką ir dėl ko turėčiau kviestis. Ar svečias neturėtų būti tik pamalonintas ir dėkingas, kad gavo kvietimą, ir kad gali būti mano surengtose vaišėse? Žinant, koks Tu, Jėzau, nenuspėjamas su savo kalbomis, ir kaip nepatogiai gali tekti pasijausti išgirdus Tavo tiesmuką mylintį žodį, nenustebk, kad dažnai nebesi kviečiamas į mūsų gyvenimo vaišes ir pobūvius, patenki į tą sąrašą svečių, kurie lieka „su klaustuku“. O gal Tu esi tarp tų, kuriuos ragini pasikviesti į mūsų keliamas vaišes: vargšas, paliegėlis, luošas ir aklas? Juk tapęs žmogumi neatėjai pademonstruoti savo dieviškos galios ir didybės, kol gyvenai žemėje, niekas Tavęs nevadino turtuoliu ar įtakingu žmogumi, Tu buvai tik dar vienas mokytojas, apsuptas nedidelio mokinių būrelio, dažnai neturintis kur galvos priglausti. Ir jeigu ne kitų žmonių svetingumas, jeigu ne Tave lydėjusių moterų patarnavimai, dažnai praleistum dieną ir nesiprausęs, ir nepavalgęs. Kitoje Evangelijos vietoje, sutapatindamas save su mažutėliais, sakai: „Kas paduoda kitam stiklinę vandens, nepraras danguje savo užmokesčio.“ (plg. Mt 10, 42) Jėzau, Dievo Sūnau, Tu juk esi dangaus ir žemės perskyra, Tu vienintelis gali mums dalinti Dangaus pažadus, nes pats esi jų išsipildymas. Nauda, kuri apsiriboja tik šia žeme, nesiekia Dangaus, nepalydi mūsų į amžinybę. O Tu atėjai mums priminti, kad esame ne tik šio pasaulio, bet ir Dangaus Karalystės piliečiai, todėl privalome rūpintis ne tik dabartimi, ne tik tuo, kas po mūsų nosimis, po mūsų kojomis, ir ką galime laikyti savo rankose. Būdamas Dangaus atstovas kvieti investuoti į Dangaus Karalystę, kad būdami turtingi žemėje neliktume vargšais danguje.
KONTEMPLIUOTI: „Ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime…“
Kokia kitokia Jėzaus skelbiama teisybė! Jeigu negirdėčiau Jo žodžių, taip ir likčiau nesupratęs, kaip pasaulis skiriasi nuo Jėzaus skelbiamos Dievo Karalystės. Tuomet iškyla didžiulis pavojus nuskurdinti save, labai nuskurdinti save, apsiribojant tik šito gyvenimo ir šito pasaulio ribomis bei dėsniais. O juk jaučiame, kad žmogaus širdis trokšta ir siekia kažko daugiau, kažko giliau, kažko, kas pranoksta mūsų pačių ribotumą ir mums duoto žemiško gyvenimo laiką. Jėzus atėjo mums priminti, kad esame daug didingesnio, garbingesnio, turtingesnio ir amžinojo pasaulio dalininkai. Kad nepasiribotume tuo, kas laikina ir trapu, tuo, kas, atrodo, praturtina mūsų dabartinį gyvenimą, bet iš tiesų nuskurdina mūsų širdį ir amžinybę. Kokio atlygio ir kada norime? Jeigu neįsiklausome į Jėzaus mokymą, tada vadovaujamės šio pasaulio išmintimi, kuri byloja: „Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.“ Tada skaičiuojame ir apskaičiuojame naudą, kurią norime patirti dar dabar, dar čia, o ne kažkokiame „teisiųjų prisikėlime“. O juk Geroji Naujiena, pasaulį apverčianti žinia ir yra – PRISIKĖLIMAS. Nes be tos žinios viskas, kas mes esame, ką turime, ką kuriame, į ką investuojame, prie ko prisiliečiame, su kuo save susiejame, yra paženklinta mirties antspaudu ir nesustojamai juda į sunykimą, išnykimą ir mirtį. Tikėjimas praplečia mūsų gyvenimo horizontus, kalba apie meilę, kuri įveikia net mirtį. Jėzus mus kviečia gyventi taip, kad nebijotume nieko prarasti vardan teisumo ir prisikėlimo, kurį Jis atėjo apreikšti ir į kurį kiekvieną iš mūsų kviečia. Mūsų žemiškasis gyvenimas, visas gyvenimas turėtų būti tas vaišių stalas, prie kurio stiprinasi ir amžinojo gyvenimo viltį bei jėgą gauna tie, kurie pirmiausia yra vargšai, paliegę, luoši ir akli dėl to, kad dar nepažino Jėzaus.
Kun. teol. m. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bazilika
