01
09 /
2014
SKAITYTI: Evangelija pagal Luką, 5, 1–11
Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
MEDITUOTI: „Minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio…“
Bijau minios. Minia – galinga jėga, turinti savitą sąmonę ir veikimo būdą. Minia kaip potvynio vanduo, jeigu nėra tinkamai nukreiptas, gali bet ką nušluoti nuo žemės paviršiaus. Minia nemoka diskutuoti, ji geriausiu atveju gali derėtis, o dažniausiai tik reikalauti. Priklausyti miniai – reiškia turėti stiprų, bet anonimišką užnugarį, arba, tiksliau, būti tuo užnugariu tiems, kurie moka minią suvaldyti ir pasinaudoti jos turima jėga.
Kur šiandien susiduriame su miniomis? Koncertuose, halėse, arenose, prekybos centruose, mugėse, piketuose, eitynėse, alaus, ledų ir jūros šventėse?.. Norėčiau rašyti „bažnyčiose“, arba, tiksliau, atlaiduose, bet pastebiu, kaip vis labiau šiose vietose tos minios mąžta. Gal dar miesto parapijų „sutvirtinimuose“, didžiųjų Lietuvos šventovių, didžiųjų atlaidų, didžiosiose dienose, Gyvųjų akmenų organizuojamose Atsinaujinimo dienose, kas be ko, per Verbas, Velykas ir Kalėdose, o šiaip jau tai nedažnas vaizdelis, kad minios veržtųsi prie Jėzaus, klausytis Dievo žodžio…
Bet taip pat galima paklausti, o kur, ir prie kokio ežero, tas Dievo žodis šiandien yra skelbiamas, ir dar minioms? Marijos radijas, atsakys vieni, bažnyčiose skambančiose homilijose bei pamoksluose, ir bus teisūs, bet tik iš dalies, nes visa tai skelbimas, taip, bet man trūksta „veržimosi prie Dievo žodžio“ dalies. Ką mes, tie, kurie turime skelbti, darome ne taip ir ne ten, kad minios nesiveržia prie Jėzaus?! Popiežius Pranciškus atsakytų: užuot sėkmingai žvejoję žmones, mes nesėkmingai žvejojame žuvį. Iš tiesų kiekvienas krikščionis yra pašauktas skelbti ir liudyti savo draugystę su Jėzumi – laiku ir ne laiku, vietoje ir ne vietoje, bažnyčioje ir iš jos išėjus. Skelbti ir liudyti Gerąją Naujieną, Dievo Žodį, kad Dievas mus myli, mums atleidžia ir kviečia kiekvieną būti Jo šeimos nariu. Ar tai yra mūsų krikščioniško gyvenimo ir bendravimo prioritetas? Ar ne tam mums kviečia Jėzus, pastebėjęs mūsų pačių dažnai labai daug jėgų, energijos, laiko, sveikatos ir pinigų kainuojančias, ir vis dėlto bergždžias pastangas susikurti žemišką laimę? Ir ar ne tikras, sąmoningas ir nuoširdus Dievo žodžio skelbimas ir tikėjimo liudijimas, toks kaip šventojo Jono Pauliaus II, palaimintosios Motinos Teresės, popiežiaus Pranciškaus, patraukia šių dienų minias prie to, kas šventa, prasminga ir kupina Dievo Dvasios?
MELSTIS: „ Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus…“
Kartu su Simonu Petru ir jo bendrais tenka prisipažinti, kaip dažnai „kiaurą naktį vargę, nieko nesugauname“. Ką jau ten naktį, dažnai vargstame net ir ne vieną savaitę, mėnesį ar net metus, o liekame kaip toj pasakoj apie auksinę žuvelę – tik su suskilusia gelda, tuščiais tinklais ir dar tuštesne širdimi. Viešpatie, apdovanojai mus protu, laisve ir valia spręsti, tai dažnai ir manome, kad to pakanka. Nesivadovaudami Dievo žodžiu norime nuspėti Tavo valią, o dažniausiai Tau primesti savąją. Tarsi mes žinome geriau, kas mums Tavo, iš meilės sukurtiems kūriniams, yra geriausia ir palaimingiausia. Norint ką nors daryti „dėl Tavo žodžio“, juk reikia pirmiausia tą žodį „išgirsti.“ Sutramdyk mano ausį, mano begalinį smalsavimą viskuo, kas nėra Tavo žodis, kas yra tik vienadienės žinios, žinelės, pletkai pletkeliai, gandai gandeliai. Padėk sudrausminti mano ausį, išmokti nurimti, nutilti ir įsiklausyti, o svarbiausia – atverti Tau savo kasdienio gyvenimo klausimus, rūpesčius, baimes. Dovanok man nuolankią širdį, kuri leistų Tau prisipažinti mano paties sprendimų, pastangų, svajonių, planų, idėjų dažną nevaisingumą ir nesėkmę. O kai patiriu Tavo begalinį gerumą ir gailestingumą – neužmiršti ir vėl iš naujo tai patirti, nes esu tik silpnas nusidėjėlis, nuolat reikalingas atleidimo ir „naujo šanso suteikimo“. Padėk man žinoti, kas iš tiesų yra svarbu ir kaip turėčiau Tau tarnauti, kad rūpinčiausi ir daryčiau tai, kas Tau reikalinga. Noriu pavargti ir pailsėti tarnaudamas Tau, o ne sau ir saviems siauriems, trumparegiškiems interesams. Ir nuolankumo prašau, girdėti ir paklusti Tavajam balsui, Tavo žodžiui, kuris vienas yra „tiesa ir gyvenimas“, nes „Tu vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (plg. Jn 6, 68).
KONTEMPLIUOTI: „Irkis į gilumą, ir išmeskite tinklus valksmui…“
Tai Viešpaties žodžiai, Jo patarimas, Jo kvietimas, Jo pagalba. Reikia patikėti ir atsiliepti. Iš naujo irtis į gilumą, kur mažiau išankstinio saugumo, žinojimo, patirties. Į gilumą, kurioje nekontroliuojamai dvelkia Šventoji Dvasia. Irtis į gilumą, kurios vaisingumas ir rezultatyvumas ne ir karto ir ne visiems pasimato, kur reikia užmesti tinklus valksmui ir ką pagausim, tą pagausim, iš anksto nenustatant, kas vertas būti sugautu, o kas ne. Gelmė, kitaip negu paviršius, nėra skaidri, joje dominuoja tamsa ir chaosas, bet kartu šiame kosmose geriausiai pasireiškia Dievo Apvaizdos kūrybingas veikimas. Nebijoti chaoso, kurį sukelia Dievo žodžio gelmė. Chaoso, kuris išgirdus Dievo žodį gali kilti mano širdyje, namuose, bendruomenėje ar parapijoje. Nebijoti Dievo Dvasios vedimo kažką daryti kitaip negu iki šiol, ypač ten, kur ankstesnis veikimas jau ilgą laiką neduoda jokių svarių vaisių. Šventasis popiežius Jonas Paulius II, pradėdamas trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, kvietė taip pačiais Jėzaus žodžiais – duc in altum – „irtis į gilumą“ ir nepasitenkinti paviršutinišku Evangelijos žinios priėmimu ar skelbimu.
Privalome nebijoti irtis gelmėn, kad atgimtume, kad atsigautume, kad po kojomis vėl turėtume prasmingo ir tikslingo gyvenimo pamatą. Reikia Bažnyčios evangelizavimo tinklą paskleisti kuo plačiau ir kuo giliau, ypač pasauliečių veikimo aplinkoje, – ar tai būtų darbovietės, įstaigos, ministerijos, kontoros, ūkiai, partijos, grupės, judėjimai. Žvejokime ne žuvis, pinigus, vienadienę garbę, žemiškąją sėkmę ir pripažinimą, bet žvejokime žmones, kurie, kaip ir mes patys, yra mylimi Dievo vaikai, mano broliai ir seserys, čia, žemėje, ir ten, amžinybėje. Galiausiai reikia pripažinti ir prisipažinti, kad tikroji laimė neįmanoma be Dievo, kaip laimės ir pilnatvės versmės, kuri mums yra atverta Jėzuje Kristuje ir Jo Bažnyčioje.
Kun. teol. m. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bazilika
