15
11 /
2016
Evangelija pagal Luką 19, 45–48
Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.“ Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.
Evangelija pagal Joną 2, 13–22
Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane. Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Jėzus nusprendė išvalyti Šventyklą. Sukėlė sąmyšį, kuriame rimbo švilpesys persipynė su žodžių šurmuliu. Jėzaus žvilgsnis buvo neklystantis. Jis tiksliai atpažino šventyklos priešus. Jėzus išvaikė tuos, kurie prekiavo Šventyklos šešėlyje, išvartė jų stalus. Jis išvalė savo Tėvo namus nuo pinigų, kunigų ir jų bendrų. Jėzus nesileido į sudėtingus svarstymus bei paaiškinimus, kad ši prekyba buvo susijusi su šventyklos aukomis ir kad iš esmės tarnavo didesnei Tėvo šlovei. Jėzaus įniršis, Jo uolumas turėjo vieną tikslą – nutraukti šią veidmainišką šventvagišką liturgiją.
Jėzus naujai konsekruoja Šventyklą kviesdamas nesavanaudiškam kultui: Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei ir pinigų neturite, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos! (Iz 55, 1) Jis demaskuoja Dievo vardo išnaudojimą finansiniams tikslams betarpiškai arba per koncesiją tretiesiems asmenims. Prekybos šventykloje esmė glūdi tame, kad Dievo vardas yra panaudojamas machinacijoms su pinigais. Šventa etiketė pridengia žmogišką gobšumą. Įtartini interesai yra apvelkami pamaldžiu užvalkalu. Prekeiviu yra ne tik tas, kuris lobsta šventykloje, bet ir tas, kuris naudojasi titulais, privilegijomis, karjera.
Jėzus juos išvaikė ne todėl, kad jie buvo nesąžiningi prekeiviai, bet todėl, kad jie prekiavo Šventykloje. Jis pasmerkė ne jų moralę, bet jų interesus. Prekeivių kaltė glūdi ne jų prekybos būde, bet pačiame prekybos fakte. Jie yra išmesti ne dėl savo elgesio, bet dėl to, kad apskritai ten buvo.
Žvelgiant formaliai ir kanoniškai, viskas buvo tvarkoje. Viskas legalu, teisėta ir pagrįsta. Viskas leistina. Kanonų teisės ekspertų komisija nerastų beveik nieko, prie ko būtų galima prikibti. Juo labiau kad viskas vyko Šventyklos išorėje. O be to, sąskaitos sąskaitomis, o administracija turi savo kreditais degančius poreikius. Teologų ekipa reikalui esant viską pateisintų.
Bėda yra ta, kad mes viską sugebame paaiškinti, pagrįsti, pateisinti, apskaičiuoti, išskirti, apibrėžti, įrodyti. Mūsų samprotavimai yra nepriekaištingi. Tik Dievas su visu tuo nesutinka. Mes galime rėkauti: viskas dėl Dievo, ir didesnei Jo garbei. O Jis tiesiog nesutinka apmokėti sąskaitos. Dar labiau – visiškai atsisako dalyvauti mūsų biznyje.
Jėzaus žodžiuose glūdi negailestinga alternatyva: arba „maldos namai“, arba „plėšikų lindynė“. Kito pasirinkimo nėra. Jei šventykla nėra „maldos namai“, ji neišvengiamai tampa „plėšikų lindyne“. Jei joje nėra švenčiama nesavanaudiškos Dievo dovanos liturgija, tada joje yra celebruojama prekyba. Arba Dievo ritualas, arba pinigo. Neutralios zonos nėra ir tai parodo, jog čia nėra niekieno žemė, kurioje Dievo šlovė ir žmonių interesai galėtų kaip nors sutarti. Dievo absoliutumas ir Jo besąlygiški reikalavimai nepakenčia jokių kompromisų.
Jėzus nesako, „jei jau nesugebate gerai melstis, tai bent jau gražiai elkitės“, arba „jei jau susistatėte savo prekystalius, tai bent jau netrukdykite melstis“ (arba paaukokite parapijai), arba „jei jau esate nesąžiningi, tai bent jau duokite padorią išmaldą“. Jėzaus žodyne nėra išsireiškimo „bent jau“. Begaliniame Dievo gerume nėra jokių nuolaidų. Jėzus neprašo ir net nepataria, Jis meta lauk, o kartais pats pasitraukia. Šią Jėzaus nuostatą atspindi Jeremijo pranašystės žodžiai:
Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: ‘Visi Judo gyventojai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!’“ Štai ką Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: „Taisykite savo kelius ir savo darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasikliaukite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!’ … Pasikliaujate nepagrįsta viltimi – beverčiu melu! Iš to tik žalos turėsite! Kaipgi? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate, paskui, atėję pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, sakote: ‘Esame apsaugoti! Galime vėl daryti visus šiuos nedorus darbus!’ Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, nevirto jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! – tai VIEŠPATIES žodis. (Jer 7, 2–11)
Jeremijo laikų žydams šventykla buvo tapusi savotiška slėptuve, kur po maldų ir procesijų šydų buvo tikimasi išvengti teisingumo. Tas pats reiškinys kartojosi ir Jėzaus laikais Šventyklos institucijoje, jis tebėra gyvas ir šiandien institucinėje Bažnyčioje. Hierarchinis protekcionizmas, priklausymas įvairiems pamaldiems judėjimams, dalyvavimas šalpos institucijų veikloje tampa alibi, leidžiančiu pasijusti nepakaltinamiems ir atrišančiu rankas visokeriopam piktnaudžiavimui.
Tiek pranašo Jeremijo, tiek Jėzaus, tiek mūsų laikais pavojingiausi Dievo šventyklos priešai yra tie, kurie yra arčiausiai jos, arba tiesiog joje. Didžiausių krikščionybės priešų reikėtų ieškoti ne išorėje, bet jos viduje. Tarp jų galime atsidurti ir mes patys.
Mes esame įpratę ieškoti priešų išorėje, mes pasižymime nuostabia Viešpaties šunų uosle. Greitai užuodžiame, kas yra atsakingas už visuotinį nukrikščionėjimą, kas už pašaukimų trūkumą ir pan. Sudarinėjame savo priešų katalogus, skelbiame jiems karą, einame į kovą. Tarsi būti krikščionimi reikštų būti nusiteikusiam prieš ką nors.
Pavojai Bažnyčiai neateina iš išorės. Didžiausi Bažnyčios priešai tūno pačioje Bažnyčioje. Išoriniai Bažnyčios priešai dažniau daro jai paslaugą, nei kad kenkia: skatina ją budėti, ją vienija, stiprina, liepia jai vėl nusileisti į katakombas, iš kurių pasklido krikščionybės šviesa, gausina ją („kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla“). O be to, išorinių priešų akivaizdoje yra garantuota pagalba iš viršaus („pragaro vartai jos nenugalės“).
Tuo tarpu vidinių savo priešų atžvilgiu Bažnyčia jaučiasi susikausčiusi, beveik bejėgė. Taip pat ir dėl to, kad čia kyla daugybė nesusipratimų. Dažnai tie, kurie mano esą „nepailstami jos gynėjai“, iš tiesų yra nenumaldomi jos priešai. Kovai su vidiniais Bažnyčios priešais yra reikalingi šventieji ir… Jėzaus rimbas. Šiuo klausimu užtikau vieną griežtą pastebėjimą: „Kokia nuostabi būtų krikščionybė, jei nebūtų krikščionių.“ O vienas katalikas, Briusas Maršalas (Bruce Marshall), su kartėliu priduria: „Mūsų religija yra tokia tikra, tačiau mes taip ją praktikuojame, kad ji atrodo tikras melas.“
Blogiausias būdas skaityti šią Evangelijos ištrauką – tai užimti išorinio stebėtojo poziciją. Instinktyviai norėtųsi atsistoti kampelyje, ant laiptelio, ir su vidiniu pasitenkinimu stebėti, kaip Jėzus daro tvarką. Žinoma, tokie reikalai visada susiję tik su kitais. Pvz., kunigais, kurie reikalauja pinigų už laidotuves ar krikštynas, medalikėlių ar rožančių pardavėjais atlaiduose ir pan. Mes tik šiaip čia praeiname ir komentuojame: „Gerai, taip jiems ir reikia.“ Priimdami tokią nuostatą niekada šio Jėzaus gyvenimo epizodo nesuprasime. Kuris iš mūsų gali teigti, kad niekada gyvenime nėra derėjęsis su Dievu? Kuris iš mūsų nėjo į bažnyčią vien tam, kad pasijustų atlikęs pareigą ir nuramintų sąžinę? Šį Jėzaus veiksmą suprasime tik tada, kai atsistosime tarp tų, prieš kuriuos buvo nukreiptas Jo rimbas.
Kada iš Šventyklos bus išvaryti prekeiviai, Šventykla taps švari, jeigu tiktai į ją neįžengs tie, kurie save laiko „švariais“…
Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija
