Šioje naujoje rubrikoje kas mėnesį pateiksime kun. teol. m. dr. Gedimino Jankūno patarimus, į ką atkreipti dėmesį skaitant Evangeliją ir kaip galima medituoti ir kontempliuoti Dievo žodį. Šį kartą kviečiame stabtelėti prie Evangelijos pagal Matą ištraukos, kurią skaitysime II gavėnios sekmadienį.
SKAITYTI: Evangelija pagal Matą, 17, 1–9
Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jė-zus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ (Mt 17, 1–9)
MEDITUOTI: „Jėzus priėjo ir palietė juos…“
Koks svarbus žmogui kito žmogaus prisilietimas! Iš vaiko vystymosi psichologijos žinome, kad naujagimį reikia kuo daugiau liesti, glamonėti, glausti prie savęs. Tie, kurie vaikystėje buvo mažai liečiami, užaugę būna baukščios, sužeistos, nesaugios asmenybės. Ir suaugusiems žmonėms reikia, kad prie jų kas nors prisiliestų: ar ranką paduotų pasisveikinant, ar apkabintų, ar priglaustų. Tie, kurie ilgesnį laiką kaip nors nesusiliečia su kitu žmogumi, tarsi praranda ryšį su realybe, su tikrove, su gyvenimu. Jie kaip kokie balionėliai nuolat skraido ore, neturėdami tvirto pagrindo, ryšio su tuo, kas juos laikytų ir palaikytų. Kaip gražu, kad Dievo apsireiškimo išsigandusius ir ant žemės sukniubusius apaštalus paliečia prie jų priėjęs Jėzus! Dievas tampa žmogumi ir apsigyvena tarp mūsų ne tam, kad mus gąsdintų savo dieviška didybe ir visagalybe, bet kaip tik, save „apiplėšdamas“ (plg. Fil 7, 7), apribodamas žmogiškumu nori prie mūsų priartėti ir mus paliesti. Kol gyvename kūne, toks prisilietimas labai svarbus. Bet žmogus nėra tik kūnas, jis turi ir sielą. Ne mažiau svarbu nei kūno prisilietimas yra prisilietimas prie sielos, kuris paliudija pačiam žmogui, kad jo siela yra gyva, kad ji svarbi, kad siela žmoguje taip pat reikalauja rūpesčio ir dėmesio. Labiau nei kūną, Jėzus nori paliesti kiekvieno žmogaus sielą, ją pažadinti, atgaivinti, kad ji būtų amžinojo gyvenimo ir draugystės su Dievu žmoguje pradas.
MELSTIS: „Pakėlę akis…“
Mums, dažnai išgyvenantiems ir gyvenantiems įvairiose baimėse, reikia, kad Jėzus ateitų ir prisiliestų. Kad užslinkus baimės, kančios, nerimo, liūdesio, vienišumo, pykčio tamsai išgirstume ir priimtume Jėzaus žodžius: „Kelkitės, nebijokite!“ Tai Geroji Naujiena, tai išganymo žodžiai. Tai kvietimas ne mirčiai, o gyvenimui. Kiek kartų, paleidęs maldoje Tavo, Jėzau, ranką, mėginau eiti, siekti, veikti, svajoti vienas… Galiausiai atrasdavau save sutrikusį, nusivylusį, bejėgį, pavargusį, išsigandusį, nebežinantį ką daryti ir kaip gyventi toliau. Tada Tu, Jėzau, mėgindavai prieiti ir paliesti – per savo Žodį, per atleidimą, per Eucharistiją, per bendruomenę, per savo Motiną Mariją… per seniai ar dar visai neskaitytą knygą, per seniai girdėto žmogaus skambutį ar žinutę, per netikėtą gerumo žodį ar gestą, patirtą ar pastebėtą kituose. Tada nelieka nieko kita, kaip pakelti akis ir nieko daugiau nematyti, tik Tave vieną, Jėzau. Ir dabar prisiliesk, nenustok manęs lietęs ir mane drąsinęs savo žodžiais, kurie yra „dvasia ir gyvenimas“, „šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).
KONTEMPLIUOTI: „Jei nori, aš padarysiu…“
Žinoti, koks svarbus yra Jėzaus prisilietimas ir Jo žodis. Kalbėti, koks svarbus yra Jėzaus prisilietimas ir Jo žodžiai. Ir – būti Jėzaus prisilietimu ir Jo žodžiais vienas kitam. Užsidegti kaip apaštalas Petras troškimu ką nors gero padaryti Jėzui ir dėl Jėzaus. „Jei nori…“ Noriu ir aš būti Dievo Tėvo gerumo ženklu ir įrankiu žemėje. Nori prieiti prie sukniubusių, parpuolusių, paslydusių, išsigandusių, sutrikusių, abejojančių, liūdinčių, vienišų, nusivylusių… prieiti taip arti, kad galėčiau paliesti, prisiliesti, jeigu galima, apsikabinti, būti arti, šalia, nors akimirką, kaip palaimintoji Motina Teresė prie mirštančiųjų Kalkutos gatvėse. Padrąsinti kitus Jėzaus atneštos Gerosios Naujienos, Gyvenimo žodžiais: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“ (Jn 10, 10). Skleisti vilties Evangeliją savo žodžiais ir darbais, savo nuotaika ir laikysena. Esu apimtas tikėjimo džiaugsmo, įveikęs savo baimes, pripildytas Tavo artumos, – jei nori, Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu: leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi. (Šv. Pranciškus Asyžietis)
Amen.
Kun. teol. m. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bazilika