01
08 /
2014
SKAITYTI: Evangelija pagal Matą, 17, 1–9
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“
MEDITUOTI: „Ten jis atsimainė jų akivaizdoje…“
Teisingai yra sakoma, kad, norint iš tiesų pažinti žmogų, reikia leistis su juo į kelionę. Geriausia, kad ta kelionė būtų į kalnus. Ten bus patikrintas tikėjimas, pasitikėjimas, nuoširdumas, irzlumas, gebėjimas ištverti ir aukotis. Kelionėse pamatome tarsi kitą žmogaus veidą. Esame priversti nusiimti kaukes, nes nebėra tos kasdienės aplinkos, kuri teikia įprastą saugumą ir leidžia vaidinti savuosius vaidmenis. Kelionės pilnos netikėtumų. Vieni iš jų teigiami, malonūs, kaip maži dienos stebuklai, kiti priešingai – nustebina, nuliūdina savo akivaizdžia tiesa ir anksčiau nepastebėtais dalykais. Jėzus užsiveda Petrą, Jokūbą ir Joną nuošaliai ant aukšto kalno ir atsimaino jų akivaizdoje. Apaštalai savo Mokytoją pamato kitoje šviesoje – būtent šviesoje – labai kitokį. Jėzaus veidas sužimba kaip saulė, o drabužiai tampa balti kaip šviesa. Tai, su kuo apsiprantama kasdienėje aplinkoje, vaikščiojant tais pačiais takeliais, tomis pačiomis gatvėmis, tarp tų pačių kasdienių dulkių, įgyja visai kitokį atspalvį kalno viršūnėje, kur ir oras grynesnis, ir judėti nelabai yra kur, kur daugiau šviesos, nes yra mažiau kas ją užstotų. Panašiose kelionėse ne tik kitus išvystame kitokius, bet ir patys keičiamės. Kelionės išbandymuose išryškėja tikrosios mūsų charakterio savybės, kurių galbūt patys jau kurį laiką nebepastebėjome. Viskas pasiekia ribas, iki kurių dažnai kasdieniame gyvenime nebeprieiname. Bet būtent šitose ribinėse situacijose patyrus savo ir kitų neginčijamą tikroviškumą atsiranda galimybė keistis ir keisti savo santykį su savimi pačiu, kitais ir net Dievu. Kol nepasiekiamas toks tikrumas, visa kita yra tik pusiau tikra, įsivaizduota, suvaidinta, projektuojama. Ir tada nenuostabu, kad pasigendame nuoširdžių ir tikrų dalykų, kad darosi sunku atskirti šviesą nuo tamsos ir tiesą nuo melo.
MELSTIS: „Viešpatie, gera mums čia būti…“
Tikrai, gyvenime būna tokių akimirkų, kada, kaip Petrui, norisi ištarti: „Gera mums čia būti!“ Arba kaip Gėtės Faustui išsprūsta: „Sustok, akimirka žavinga.“ Ir tada paaiškėja, ką reiškia būti apspręstam laiko ir erdvės. Kokie esame trapūs ir laikini! Ir tada Tavo, Viešpatie, žodžiai apie gyvenimą, apie amžinąjį gyvenimą, tampa giliai rusenančia viltimi. Viltimi, kuria dar reikia patikėti. Bet juk Tu pats savo įsikūnijimu įžengei į šį laiko ir erdvės kalėjimą, „apiplėšei pats save“ (plg. Fil 2, 7) prisiimdamas žmogišką prigimtį, kad praturtintum mus, išplėstum mūsų žmogiškosios prigimties horizontus iki savo dieviškos begalybės ir amžinumo. Koks didingas slėpinys Jėzuje sutikti Dievą! Net ir apaštalams reikėjo drąsos tuo patikėti. Laikų ir amžių Kūrėjau, būk ir man duoto laiko tikrasis šeimininkas, o aš tik tarnas, atsakingai naudojantis kiekvieną savo gyvenimo dieną, valandą, minutę. Ir kai reikės atsiskaityti, būk man dosnus, neskaičiuok to, kas išbyra pro sunertus pirštus, kada mėginu sutalpinti Tavo man duotą laiką į savo kasdienį kalendorių, dienotvarkę ar iš anksto sustatytą planą. Pastebėjau, kad laikas, kurį praleidžiu su Tavimi ir dėl Tavęs, yra mažiausiai naudingas ekonomiškai, bet labiausiai vertingas dvasine prasme. Tada jaučiu, kad tikrai gyvenu, kad kvėpuoju, kad žydžiu, kaip saulės atokaitoj žydi lauko gėlė. Noriu tokio laiko, daugiau tokio laiko, apie kurį galėčiau pasakyti: „Gera mums čia būti, Viešpatie, su Tavimi“ ir: „Pažymėk šią akimirką amžinybės antspaudu.“
KONTEMPLIUOTI: „Jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų…“
Atsimainymo slėpinyje taip ir lieka neaišku, kas yra tikrasis regėjimas, ir kas yra tikrasis aklumas. Pasirodo, net šviesa gali apakinti. Bet šviesa gali ir išgryninti, ką iš tiesų reikia ir svarbu matyti, į ką sutelkti savąjį žvilgsnį. Po atsimainymo apaštalai nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Ko reikia, kad ir mums taip nutiktų? Reikia kontempliuoti Dievo Žodį bažnyčioje ir su Bažnyčia. Kad visame tame, ką mes darome, kas mes esame, apie ką svajojame, ką kalbame, būtų daugiau ir daugiau Jėzaus. Žvelgti į Jo švytintį veidą Dievo Žodyje ir Švenčiausiame Sakramente, ilgainiui, kaip Mozei, persiimant to Veido švytėjimu, kad anksčiau ar vėliau ir mūsų veiduose Jį atpažintų. Juk taip nutinka šventiesiems, iš to juos ir atpažįstame – Motiną Teresę, Joną Paulių II, Jurgį Matulaitį… Kuo arčiau žvelgiame į jų gyvenimus, žodžius ir darbus, į jų veidus, matome nebe juos, bet per juos prasiskverbia mus mylinčio Dievo veido šviesa. Kiekvienam krikščioniui tenka užduotis išmokti nieko kito nematyti, tik Jėzų. Nes Jis yra didžiausia vertybė, brangiausias lobis, rečiausias perlas, dėl kurio verta viso kito atsisakyti, kad tai įsigytum. Juk viso kito ir taip reikės anksčiau ar vėliau atsisakyti, palikti, nori to ar nenori, ir – jeigu ne Jėzus, ir ne su Jėzumi – į amžinąjį gyvenimą įžengti vienišam ir tuščiomis rankomis. Dar vienas Jėzaus mokinystės slėpinys, kurį vaizdžiai atskleidžia šv. Pranciškus Asyžietis, moko, kad duodami gauname, prarasdami atrandame, numirdami gimstame gyvenimui. Patyrus atsimainymo šviesą REIKIA pradėti daugiau duoti, nebijoti prarasti ir išdrįsti numirti, tam, kad turėtum gyvenimą, kad apsčiai jo turėtum (plg. Jn 10, 10).
Kun. teol. m. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bazilika
