01
06 /
2014
SKAITYTI – Evangelija pagal Matą 7, 1–5
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Neteiskite kitų, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk išimsiu krislą iš tavo akies“, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies.“
MEDITUOTI – „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami…“
Atrodo, kad ir neteisiame – teisia teismai. Tai ar šitas sakinys skirtas ne teisėjams? Bet kaip teisėjai galėtų atlikti savo darbą, jeigu paklausytų Jėzaus ir nustotų teisti? Čia tikriausiai ne apie tokį teismą. Ar mes teisiame? Teisti – reiškia vertinti, turėti savo tvirtą ar mažiau tvirtą nuomonę kito žmogaus, kokio nors reiškinio ar dalyko atžvilgiu. Štai nuomones tai turime! Tikrai mėgstame žinoti, koks ar kas kitas žmogus yra, prie gerų ar prie blogų reikėtų priskirti tam tikrus žmones, reiškinius ir dalykus. Kai pagalvoji, tai atsikėlę netgi dieną spėjame nuteisti: jeigu saulė šviečia, nešalta, tai, suprask, sprendimas – gera diena. Jeigu išlipam iš lovos ne ta koja, tai dienai nepasisekė, aš, teisėjas, skirsiu jai labai nepalankų nuosprendį. Neteisti – ar tai neturėti nuomonės? Ar teisimas dažniausiai sietinas su negatyvia nuomone ar nusistatymu? Jeigu taip, tai Jėzus kviečia neskubėti vertinti, ir ypatingai neskubėti vertinti neigiamai. Nes ir teisėjai tikruose teismuose, kad galėtų priimti kuo objektyvesnį sprendimą, turi surinkti ir įsigilinti į kaip galima daugiau informacijos, kitu atveju jų sprendimai gali būti neobjektyvūs ir net klaidingi. Tokius teisėjus netruktume apkaltinti paviršutiniškumu, negebėjimu įsigilinti į dalykų esmę ir ieškoti tikrosios tiesos. Mūsų kasdieniai sprendimai ir vertinimai dažniausiai ir yra kaip tik tokie – skuboti, neobjektyvūs ir paviršutiniški.
MELSTIS – „Kokiu saiku seikite…“
Liaudies išmintis byloja: „Lazda turi du galus.“ Tu, Viešpatie, šią išmintį pakartoji: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ Šiaip jau su saiku šiais laikais visiems prastai. Retas saiką naudojame ir kaip daiktą, ir kaip reiškinį. Saikas padeda išlaikyti proporcijas ir valgant, ir geriant, ir darbuose, ir bendraujant, ir netgi maldoje. Netekę saiko tarsi subyrame. Viešpatie, Tu – beribis ir begalinis – save įspraudei į žmogiškos prigimties saiką, kad galėtum betarpiškai būti artimas mums, gyvenantiems šiame pasaulyje apribotiems laiko, erdvės ir savo kūno galimybių mato. Užmiršę savąjį ribotumą dažnai jį atpažįstame ir patiriame kituose. Mums keista, kad kitas gali būti toks ribotas, bejėgis, nevykęs, matome kito klaidą, nesėkmę, melą. Kokiu saiku seikėsite – tai tarsi kokiomis akimis ir širdimi matysite ir vertinsite. Pasirodo, vertinu pagal savo sugedimo ar šventumo laipsnį. Viešpatie, įduodu Tau proporcijas vertinti ir teisti mane. Savo maldoje Tu mokai kasdien kreiptis į Tėvą ir prašyti atleidimo sau, bet tokio, kokiu mes atleidžiame savo kaltininkams. Pripratę prie maldos žodžių, galime nebegirdėti jų prasmės, nebesuvokti, kad kokiu teismu teisiame, tokiu ir patys būsime teisiami. Viešpatie, neleisk mums pamiršti savojo ribotumo, padėk pirmiau save, o ne kita, vertinti ir teisti.
KONTEMPLIUOTI – „Veidmainy, pirmiau išsiritink rąstą iš savo akies…“
Vasarinių pievų platumose nenuostabu, kad į akis kartas nuo karto netyčia įskrenda kokia muselė ar vabalėlis. Reikia atsargiai, netrinant akies, jeigu galima, naudojant vandenį, tą svetimkūnį iš akies išimti. Dar blogiau, kai į mūsų akis vasarą ar ne vasarą įrieda kitų teisimo rąstai. Jie ne tik pritemdo mūsų akių šviesą, bet nurieda dar giliau ir pradeda spausti širdį. Reikia kitokio, nepaprasto, Krikšto vandens ir atgailos, kad galėtum tokį rąstą iš širdies ir iš akies išplauti. Kodėl nešiodamiesi savyje kaltybių rąstus, tampame tokie nepakantūs kituose žmonėse įstrigusiems krislams? Jėzus mus kviečia pirmiau išsiritinti rąstus iš savo akies, kad galėtume padėti kitiems, pirmiau patiems patirti begalinę Dievo meilę ir gailestingumą. Meilę, pasiekiančią mus ne kaip nuopelnas už mūsų gerumą ir pastangas, bet kaip nelaukta ir mažiausiai tikėta dovana –malonėkuri išlaisvina, nudžiugina, ir tampa „užkrečiama“. Patyrę tokią laisvę, nenustygstame pasidalyti ja su kitais, nepaisant jų ribotumo, sužeistumo ar nuodėmingumo. Kad būtume paveikūs Dievo meilės ir gerumo įrankiai, pirmiau patys turime patirti, ką reiškia būti sūnumi palaidūnu, paklydusia avimi ar piktadariu prie nukryžiuoto Jėzaus šono. Kitaip negebėsime būti maloningi – geri, teisingi, pavyzdingi, bet ne maloningi. Mat maloningumo neišmokstama iš knygų ar iš kitų pavyzdžio, jis yra patiriamas ir perduodamas kaip tyras džiaugsmas, skaidrus juokas ar švelni šypsena. Maloningumo negalima suvaidinti, o į mėginančius Viešpats kreipiasi: „Veidmainy.“
Kun. teol. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bazilika
