10
07 /
2016
Evangelija pagal Joną Jn 20, 1–18
Evangelijos ištrauka skaitoma minint šv. Mariją Magdalietę
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“). Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‚Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘.“ Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.
Evangelijos pasakojimas apie Mariją Magdalietę mus nukelia į ankstyvą Velykų rytą. Kas įvyko tą ankstų rytą? Marija Magdalietė išvysta nuristą nuo rūsio angos akmenį, mokiniai neranda Jėzaus kūno kape, mokinys, kurį Jėzus mylėjo, slėpiningai praregi ir įtiki, Marija nelauktai sutinka Jėzų… Iš tiesų, Velykų rytas – tai regėjimo, praregėjimo, įtikėjimo ir prisikėlimo rytas. Prisikėlimo pasakojime, evangelistas Jonas naudoja net tris skirtingus veiksmažodžius matymui, regėjimui, pastebėjimui išreikšti (blépô, theoreo, oráô).
Pasakojimas apie dažnai įvardijamą tuščią kapą, – iš tiesų pamatysime, kad kapas ne visai tuščias, – mums kalba apie atvirą erdvę, tai yra, atvertą kapą. Prie jo matome vienišą moterį, į jį vėliau įeina Petras ir mokinys, kurį Jėzus mylėjo. Kiekvienas iš jų, atėjęs prie Jėzaus kapo mato skirtingus dalykus. Ką jie mato ir kokią tam suteikia prasmę? Kokią prasmę mums, visam pasauliui ir man asmeniškai turi atverto kapo įvaizdis? Gal tai kvietimas išmokti kitokiu būdu išgyventi Dievo artumą? O gal raginimą praregėti, atpažinti ir įtikėti mūsų gyvenimo Viešpatį, asmeniškai šaukiantį mus vardu?
Sugrįžkime trumpam prie Marijos personažo. Skaitydami Evangelijos pasakojimus sužinome, kad ši moteris yra kilusi iš Magdalos miestelio. Jėzus išvarė iš jos „septynis demonus“ (plg. Mk 16, 9). Susitikimas su Mylimuoju ją išgydė ir tapo jai naujo gyvenimo pradžia. Marija pagaliau surado Tą, „kurį myli jos širdis“ (plg. Gg 3, 4). Ji lydėjo Mokytoją Palestinos keliais drauge su kitomis moterimis ir apaštalais. Ji buvo tarp tų kelių, kurios stovėjo po Jėzaus kryžiumi ir žvelgė mirštančiam Mokytojui į akis. Palaidojus Viešpatį, Marija, vienintelė, labai anksti, dar neišbrėškus, skuba prie Jėzaus kapo. Kas ją verčia taip skubėti?
Galbūt liepsnojanti meilė Jėzui traukia ją ten, kur tvyro tamsa ir mirtis. Jos širdyje tik vienas troškimas – dar pabūti prie Jėzaus kūno, kol galutinai Jo neprarijo žemės tamsybės. Galbūt giliai viduje ji tikisi dar kartą sutikti tą, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje. Tik meilė gali būti tokia beprotiška. Kaip rašoma Giesmių giesmės knygoje: Giliausi vandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti (Gg 8, 7). Net jei Marija ir nevisiškai suvokia, kodėl ji čia, ji vis dėlto jaučia, kad turi būti čia. Atbėgusi prie kapo, ji labai nustemba, o gal nusigąsta, pamačiusi, kad akmuo nuristas nuo kapo angos. Marija lieka kapo išorėje. Ji mato, tik nuristą akmenį, bet į kapo vidų nedrįsta nei įeiti, nei pažvelgti. Netikėtumas ir nuogąstis jai neleidžia suprasti atviro kapo slėpinio.
Nieko nelaukusi, Marija Magdalietė bėga ieškoti tų, kuriuos gerai pažįsta – Petro ir mylimo Jėzaus mokinio. Ji trokšta kuo greičiau jiems pranešti, ką mačiusi (blépô) – nuristą nuo kapo akmenį, – o kartu ir savo nerimą: „Paėmė Viešpatį iš kapo…“ Nuostabu, kad nepaisant vidinio netikrumo ir sumaišties, Magdalietei Jėzus net ir miręs išlieka Viešpats. Meilė neleido jai suabejoti. Net mirtis nesutrukdė Marijai laukti to, kuris iškeliavo anapus. Tikriausiai, ji savo širdies gilumoje jautė, kad Meilė yra stipresnė už mirtį, kad mirtis neturi jokios galios meilei, todėl ji, vėl sugrįžusi kartu su dviem mokiniais, pasiliks viena prie kapo. Ten ji budės, verks ir lauks to, kuris jai suteikė džiaugsmą gyventi ir mylėti. Ir jos laukimas nebus apviltas.
Išgirdę Marijos Magdalietės žodžius Petras ir kitas mokinys, abu drauge bėga prie Jėzaus kapo. Gal pastebėjote, kad pasakojime apie prisikėlimą bėgama ir nepaliaujama bėgti. Žmonės bėga ir susitinka. Veiksmažodis „bėgti“ atspindi susijaudinimą, smalsumą, susidomėjimą. Pasakojimą papildo ir kitos detalės. Juodu abu ieško prisikėlusio Viešpaties, tačiau Jėzaus mylimasis mokinys bėga greičiau už Petrą ir pirmasis pasiekia kapą. Jis kaip ir Marija mato (blépô) atvirą kapą ir, nors į jį neįeina, bet pasilenkęs į kapo rūsį, mato viduje paliktas drobules. Leisdamas Petrui pirmam įeiti į kapo rūsį, mylimasis mokinys parodo jam pagarbą ir suteikia pirmenybę, nors pats tikėjimu ir meile yra jį pralenkęs.
Petras, įėjęs į kapą, įdėmiai apžiūri (theoreo) kapo vidų, bet apie jo reakciją nieko nerašoma. Jis viską apžiūri ir pastebi, konstatuoja, kad drobulės, kuriomis buvo apgaubtas mirusio Jėzaus kūnas, ir skara, buvusi ant Jėzaus galvos, pasiliko kapo rūsyje. Bet jis neįstengia žengti dar vieno žingsnio ir suteikti įvykiui prasmę. Petras pasilieka tik akylu stebėtoju. Taigi, Jono evangelijoje tuščias kapas yra iš tiesų pilnas. Ir jis ne tuštės, o priešingai, kai Petras ir kitas mokinys grįš, Marija Magdalietė pasilenks į kapo rūsį ir pamatys (theoreo) ten du angelus (Jn 20, 12). Šią Jėzaus iš numirusių prisikėlimo dieną Evangelija mus moko mąstyti ne trūkumo, nebuvimo ar tuštumos, bet buvimo, pilnatvės ir gyvenimo kategorijomis.
Antras į kapą įeina mylimasis Jėzaus mokinys. Jis pamato (oráô), nes meilė daro jį įžvalgų, ir įtiki (pisteuein). Iš esmės jis pamato tuos pačius dalykus kaip ir Petras: drobules ir skarą, rodančius, kad čia buvusio kūno nebėra. Tačiau apie Jėzaus mylimąjį mokinį pridurta esminė pastaba: Jis pamatė ir įtikėjo. Ne tik pamatė, bet ir įtikėjo. Jis peržengia vien matomų dalykų rėmus ir įtiki prisikėlusio Jėzaus slėpinį. Bet jo tikėjimas Jėzaus prisikėlimu remiasi regėjimu.
Abu mokiniai grįžta namo, Marija lieka viena prie kapo. Ji stovėjo lauke palei kapą ir verkė (11 eil.). Ji paskęsta savo ašarose palaidodama paskutinę viltį pamatyti tą, kurį pažino ir mylėjo. Ji išgyvena vidinę kenozę (gr. kenoun – apiplėšti, ištuštinti), vidinę mirtį, susinaikinimą, kad prisikeltų, kad praregėtų ir imtų matyti tai, kas neregima. Marijos ašaros primena perdurtą Jėzaus šoną iš kurio ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34). Kad atgimtų iš vidaus, Marija turi palikti savo žinojimą, nebesisavinti Jėzaus, jo kūno. Jos ašaros išreiškia ne tik skausmą, bet ir kankinantį nežinojimą, virstantį klausimu: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ (13 eil) Jėzų, jo mirusį kūną ji vis dar laiko savo nuosavybe, kurią turi surasti ir pasiimti, kad daugiau su juo nebesiskirtų. Ji nemato, to, ko ieško, nes kape nebėra Jėzaus kūno. Kai Jėzus ją užkalbins, ji Jo nepažins, nes ieško ne prisikėlusio Jėzaus, o tik mirusio kūno. Vis dėlto pasilenkusi į kapo vidų ji pamato (theoreo) tai, ko anksčiau nepajėgė matyti: du angelus baltais drabužiais (12 eil.). Vieta, kur gulėjo Jėzaus kūnas, yra tarsi apibrėžta dviejų sėdinčių angelų, vieno – galvūgalyje, kito – kojų vietoje. Angelai, kaip Dievo pasiuntiniai, savo buvimu nesančio Jėzaus vietoje nori pasakyti, pranešti kažką naujo, o gal nukreipti jos žvilgsnį kitur?
Marija panašiai ir elgiasi. Atsakiusi angelams, ji nusisuka, tai yra nugręžia savo žvilgsnį nuo kapo vietos, tarsi tikėdamasi pamatyti kitur tai, ko nebėra. Ir ji pamatė (theoreo) stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus (plg. 14 eil.). Ji mato Jėzų, bet jo nepažįsta, taigi jo nemato. Jėzus užduoda tą patį klausimą kaip ir angelai, bet prideda: Ko ieškai? (15 eil.). Marija, manydama, kad tai sodininkas, atsako: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ (16 eil.)
Evangelistas Jonas pabrėžė, kad vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame ir buvo paguldytas Jėzus (Jn 19, 41–42). Nestebina, kad Marija Jėzų palaiko sodininku. Tačiau evangelistas ne atsitiktinai kalba apie sodą ir sodininką. Ką mums primena sodas? Ir kas yra tikrasis sodininkas?
Evangelistas Jonas kalbėdamas apie sodą ir sodininką, mus nukelia į Pradžią, į Edeno sodą. Viešpats Dievas, kaip rūpestingas sodininkas, Edeno sode sodina įvairiausių rūšių medžių, kad jaukioje jų aplinkoje apgyvendintų žmogų, vyrą ir moterį, kuriuos ką tik sukūrė. Taigi Biblijoje tikrasis sodininkas yra Viešpats Dievas. Tačiau turime neužmiršti, kad Viešpats Dievas paveda Adomui rūpintis sodu, jį prižiūrėti, jį saugoti, padėti jam augti. Kitaip tariant, darbuoti sode ir augti drauge su juo. Medžiai auga, o sykiu ir žmogaus kūnas bręsta, jie auga kartu. Tad sodininkas yra ir Dievas, ir pirmasis žmogus.
Sodas tai vieta, erdvė kurioje Dievas panaudoja savo kūrybinę galią. Būdamas tikrasis sodo savininkas, Jis žino, kokia vieta geriausia žmogui gyventi ir skleistis. Jis trokšta, kad sodas būtų vieta, kurioje ne tik galima, bet ir gera gyventi. Taigi sodas yra gyvybės, gyvenimo, o sulig evangelistu Jonu ir prisikėlimo simbolis. Kita vertus, sodas yra santykio erdvė. Tai vieta, kurioje tarpsta meilė, vieta, kurioje puoselėjami santykiai tarp Dievo ir žmonių, o taip pat tarp Ievos ir Adomo. Dievas sukurdamas pirmus žmones susiejo juos su savimi ir vieną su kitu tarpusavio meilės, pasitikėjimo ir klusnumo saitais. Šie meilės, pasitikėjimo ir klusnumo saitai, jungę juos su Dievu ir tarpusavyje, buvo jų vidinė stiprybė. Tikrame santykyje tarp dviejų asmenų, visada sukuriama erdvė, leidžianti kiekvienam asmeniui asmeniškai kurti ir santykį su Dievu (tai esminė kokybinė erdvė), nes tik kurdami santykį su Dievu jie gali priartėti ir vienas prie kito.
Dar viena įdomi sąsaja tarp mūsų aptariamo Evangelijos teksto ir pasakojimo apie žmogaus nuopuolį. Jėzaus klausime Marijai: Ko ieškai? lyg atgarsis nuskamba Viešpaties Dievo klausimas besislapstantiems Ievai ir Adomui: Kur tu esi? Dievas yra pirmasis, kuris eina ieškoti žmogaus, trokšdamas atnaujinti bendrystę, meilės santykį. Tačiau ir žmogaus širdis, ta augustiniškoji cor inquietum (nerami širdis), lieka tokia pat gyva ir trokštanti Dievo. Tik Jėzui atėjus į žemę žmogaus širdis nuraminama kitu būdu: ne žmogus randa Dievą ir jame nurimsta, bet Dievas randa žmogų ir tuo jį nuramina.
Evangelisto Jono netiesioginė nuoroda į Pradžios knygą, mus verčia naujai apmąstyti santykį tarp Marijos ir Jėzaus. Jie susitinka sode. Tai vieta, kurioje Adomas susitiko Ievą, o Marija Jėzų. Jėzus, kuris yra Dievas ir žmogus, palaikomas sodininku. Marija, iš kurios buvo išvaryti septyni demonai, – puolusio žmogaus, kuris visgi ieško Dievo, įvaizdis. Juos abu sieja meilė: Kūrėjo kūriniui ir kūrinio Kūrėjui. Ir tampa nelabai aišku, kuris kurio ieško: ar Marija Jėzaus, ar Jėzus ateina susitikti su žmogumi ir savo artumu jį nuraminti? Marija mato sodininke tik žmogų, o Jėzus nori jai pasirodyti kaip Prisikėlusysis. Ir Jėzus tai padaro netikėtu būdu. Jis pašaukia Mariją vardu. Vienintelis Prisikėlusiojo ištartas žodis – Marija! – atveria Marijai akis ir leidžia jai pamatyti tai, ko ji iki šiol nematė. Tai Marijos Magdalietės vidinis prisikėlimas. Pagaliau ir ji praregėjo. Tai paliudys pasakojimo pabaiga, kai ji, grįžusi pas mokinius, praneš jiems, kad mačiusi (oráô) Viešpatį (plg. 18 eil.). Panašiai kaip mylimasis Jėzaus mokinys, Marija peržengia vien matomų dalykų rėmus ir įtiki prisikėlusį Jėzų.
Atsigręždama Marija sušunka hebrajiškai „Rabuni“ (Tai reiškia: „Mokytojau“) (16 eil.). Marija pavadina Jėzų ne Viešpačiu, kaip tai ji darė anksčiau (plg. Jn 20, 2. 13. 15), bet Mokytoju. Šiuo kreipiniu Marija dar kartą atsiskleidžia kaip ieškanti tiesos, kaip ta, kuri nori suprasti širdimi, kas įvyko Velykų naktį. Kita vertus, Marija atsiskleidžia kaip Jėzaus mokinė, apaštalė, kurią Jėzus išsiųs pas mokinius pranešti jiems džiugią naujieną, kad ji mačiusi Viešpatį, ir tai, ką Jis jai sakė.
Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! (pažodžiui „neliesk manęs“) Aš dar neįžengiau pas Tėvą (17 eil.). Tai ne pirmas kartas, kai Marija apkabina Jėzų. Pirmą kartą tai buvo Betanijoje, mirus Mortos ir Marijos broliui Lozoriui. Jėzui atėjus į Betaniją, Morta pakviečia Mariją. Ši atbėga prie Jėzaus ir Jį pamačiusi puola Jam po kojų sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ (Jn 11, 32) Šiek tiek vėliau, Jėzui pietaujant prisikėlusio Lozoriaus namuose, Marija paima svarą brangių tepalų iš gryno nardo, patepa Jėzui kojas ir nušluosto jas savo plaukais (plg. Jn 12, 3) taip pranašiškai paskelbdama Jėzaus laidotuvių dieną (plg. Jn 12, 7), o kartu ir valandą, kurią Jėzus turės grįžti pas savo Tėvą. Taigi Velykų rytą Marija, kaip buvo įpratusi, vėl trokšta paliesti Jėzaus kūną. Kitaip tariant, ji nori atrasti ryšį su tuo, kurį pažinojo ir kurį mylėjo. Jėzaus žodžiai: „Liaukis mane lietusi“ nėra grubus jos gesto pasmerkimas. Paragindamas „liautis“ Jėzus kviečia Mariją pereiti prie kito santykio – nuo lietimo pereiti prie naujo veiksmo. Jėzui šis veiksmas bus įžengti pas Tėvą, o Marijai – eiti pas savo brolius ir paskelbti jiems Jėzaus žodžius.
Grįžti pas savo Tėvą yra Jėzaus misijos dalis. Jis tai nuolat kartojo savo atsisveikinimo kalboje. Jėzus turi grįžti, kad Tėvo namuose galėtų paruošti buveinę saviesiems (plg. Jn 14, 2), o kartu atsiųsti Globėją, Tiesos Dvasią (plg. Jn 16, 7.13). Tuo tarpu Marija Magdalietė tampa Jėzaus žodžio nešėja savo broliams, bendruomenės tikėjimo gaivintoja. Eik ir papasakok. Eik ir skelbk Prisikėlimo naujieną visiems, tebesantiems naktyje. Apaštalai dar nematė Prisikėlusiojo, bet jie mato Mariją, kuri lietė Prisikėlusiojo kūną. Ji gali jiems paskelbti džiugią žinią: Aš mačiau ir liečiau Jį! Jai puikiai tinka pirmojo Jono laiško žodžiai: Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį (1 Jn 1, 1).
Pabaigai dar viena paralelė su Pradžios knyga. Dievas sukūrė, pažodžiui „pastatė“ moters kūną iš miegančio vyro šono. Pabudęs Adomas pamato moterį ir iš nuostabos sušunka: Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno (Pr 2, 23). Adomas džiūgauja, nes pagaliau atrado tą, kuri jį pratęsia ir papildo ir kuriai galės dovanoti visą save tuo būdu tapdamas visiškai panašus į Dievą. Adomas konstatuoja, kad bendrystė su Ieva, kuri yra priešais jį, tai kaulų ir kūnų bendrystė. Reali, kūniška bendrystė. Prisikėlęs iš kapo Velykų rytą, Jėzus taip pat randa moterį, stovinčią priešais jį ir ištaria jos vardą: Marija! Kūnas iš jo kūno, prisikėlusi kaip ir Jis. Įdomu, kad atlikusi Jėzaus pavestą jai misiją – paskelbti mokiniams Jėzaus prisikėlimo žinią, – Marija Magdalietė dingsta. Sekminių dieną, moterų tarpe ji neminima (plg. Apd 1, 14). Jos misija jau atlikta. Ji pasitraukia į antrą planą užleisdama vietą Jėzaus motinai, Marijai.
Marijos Magdalietės nueitas tikėjimo kelias yra kartu ir mūsų kelias. Tai kelias, vedantis per kapo rūsio tamsą į naują Prisikėlimo šviesą. Ar kartais Dievas nekviečia ir mūsų išgyventi Marijos patirtį, tai yra įeiti į kapo rūsį ir iš jo išeiti, pereiti iš tamsos į šviesą ir taip įžengti į Velykų slėpinio didžiausią gelmę. Ar ši vidinė patirtis negalėtų reikšti, kad prisikėlė ne tik Kristus, ne tik tuodu mokiniai su Marija, bet su Kristumi kartu ir aš.
Ėjimas keliu įgauna pagreitį, kai mūsų širdį palytėja Dievo meilė. Meilė padaro mus reginčius, reginčius tą, kuris dovanoja gyvenimą. Galiausiai tas, kuris sutiko savo kelyje Viešpatį, negali tylėti. Tikrasis susitikimas su Viešpačiu visada kreipia mūsų žingsnius vienas pas kitą, – taip gimsta bendruomenė, taip gimsta Bažnyčia. Tad eikime pas savo brolius ir seseris ir skelbkime drauge su Marija: Aš mačiau Viešpatį!
Br. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
