01
03 /
2021
Išpažintis yra perėjimas nuo vargo prie gailestingumo, tai Dievo pirštas, rašantis mūsų širdyse. Būtent čia, širdyje, nuolat skaitome, kad Dievui esame brangūs, kad jis yra mūsų Tėvas ir myli mus labiau, nei mes patys mylime save.
„Liko vien jiedu – vargas ir gailestingumas.“ [Taip vienoje savo homilijų šv. Augustinas užbaigia Jėzaus susitikimo su moterimi nusidėjėle komentarą (plg. Jn 8, 8).] Vien jiedu. Kiek kartų mes jaučiamės vieniši ir pasiklydę gyvenime. Kiek kartų, slegiami nepajėgumo priimti save, nežinome, kaip pradėti iš naujo. Mums reikia tai daryti, bet nežinome, nuo ko pradėti. Krikščionis gimsta iš atleidimo, kurį gauna per Krikštą. Iš atleidimo jis kaskart ir atgimsta – iš neįtikėtino Dievo atleidimo, gailestingumo, kuris grąžina gyvybę. Tik gavę atleidimą vėl galime užtikrintai tęsti kelionę, atgauname pasitikėjimą ir džiaugsmą, jog Tėvas myli mus iki galo. Tik per Dievo atleidimą mumyse ima reikštis visiškai nauji dalykai. Dar kartą išgirskime žodžius, kuriuos Viešpats mums taria per pranašą Izaiją: „Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Atleidimas duoda mums naują pradžią, padaro mus naujais kūriniais, padeda žengti į naują gyvenimą. Dievo atleidimas nėra fotokopija, kaskart identiškai atkartojama apsilankant prie klausyklos. Atleidimo, gauto per kunigą, patirtis visuomet yra nauja, savita ir unikali. Ji padeda mums išeiti iš vienišumo, vargų ir kaltintojų kupinos būsenos, kokią išgyveno Evangelijos moteris, ir patirti, kaip Viešpats vėl pastato ant kojų ir drąsina duodamas naują pradžią.
„Liko vien jiedu – vargas ir gailestingumas.“ Ką turime daryti, kad vis labiau pamiltume gailestingumą, įveiktume išpažinties baimę? Dar kartą išgirskime Izaijo klausimą: „Negi nematote?“ (Iz 43, 19). Svarbu suvokti Dievo atleidimą. Būtų gražu po išpažinties dar kurį laiką, kaip toji moteris, žvelgti į Jėzų, kuris mus ką tik išlaisvino: jau ne į savo skurdą, bet į jo gailestingumą. Pažvelgti į Nukryžiuotąjį ir su nuostaba tarti: „Štai kur pasidėjo mano nuodėmės. Tu jas sau užsidėjai. Nebadei į mane pirštu, bet atvėrei savo glėbį ir dar kartą atleidai.“ Svarbu prisiminti Dievo atleidimą; prisiminti jo švelnumą, vėl skonėtis ką tik patirta ramybe ir laisve. Juk tai ir yra išpažinties esmė: ne nuodėmių išsakymas, bet dieviškoji meilė, kurios visuomet esame reikalingi. Mus vis dar gali apnikti abejonė: „Kam eiti išpažinties, jei visuomet darau tas pačias nuodėmes?“ Tačiau Viešpats mus pažįsta; žino, kad vidinė kova yra sunki, kad esame silpni ir linkę suklupti, dažnai atkrintame į bloga. Jis siūlo mums atkristi į gera ir pasidaryti naujais kūriniais. Tad pradėkime nuo išpažinties, sugrąžinkime šiam sakramentui deramą vietą gyvenime ir pastoracijoje.
„Liko vien jiedu – vargas ir gailestingumas.“ Per išpažintį šiandien ir mes išgyvename gelbstintį susitikimą: ateiname su savo vargais ir nuodėmėmis ir sutinkame Viešpatį, kuris mus pažįsta, myli ir išvaduoja iš blogio. Leiskimės į šį susitikimą prašydami malonės jį atrasti iš naujo.
Popiežius Pranciškus, Homilija per Atgailos pamaldas Šv. Petro bazilikoje,
2019 m. kovo 29 d., in: vatican.va. „Magnificat“ vertimas.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija kovo mėnesį:
Melskimės, kad kuo giliau ir sąmoningiau išgyventume Sutaikinimo sakramentą, taip patirdami begalinį Dievo gailestingumą.
