Paulius VI kvietė stiprinti raginimą atsinaujinti galingai pabrėžiant, jog tai skirta ne tik pavieniams asmenims, bet ir visai Bažnyčiai. Prisiminkime šį atmintiną tekstą, nė šiandien nepraradusį savo jėgos: „Bažnyčia turi giliau save suvokti, apmąstyti savo slėpinį… Iš tokios apšviestos ir veiksmingos savivokos spontaniškai kils troškimas idealų Bažnyčios paveikslą – tokią, kokią kaip šventą bei nesuteptą Sužadėtinę (plg. Ef 5, 27) regėjo, kokios troško ir kokią mylėjo Kristus, – sugretinti su šiandieniu tikruoju Bažnyčios veidu… Todėl kils dosnus ir kone nekantrus poreikis atsinaujinti, t. y. ištaisyti jos narių trūkumus, kurie atskleidžiami ir atmetami per savivoką, tarsi vidinę savityrą, turint priešais akis Kristaus mums paliktą pavyzdį.“ Vatikano II Susirinkimas bažnytinį atsivertimą pateikė kaip atsivėrimą nuolatiniam atsinaujinimui ištikimybės Jėzui Kristui dvasia: „Kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo esmę sudaro išaugusi ištikimybė jos pašaukimui. Keliaujanti Bažnyčia Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio atsinaujinimo, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, visuomet reikalingas.“ Kai kurios bažnytinės struktūros gali kliudyti evangelizacijos dinamikai, tačiau ir geros struktūros naudingos tik tada, kai jos įkvepiamos, palaikomos ir vertinamos gyvenimo. Be naujos gyvybės ir autentiškos evangelinės dvasios, be „Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui“ bet kuri nauja struktūra netrukus sugenda.
Svajoju apie apsisprendimą misionieriauti, gebantį perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, darbotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra taptų tinkamu šiandienio pasaulio evangelizacijos, o ne savęs išsaugojimo kanalu. Struktūrų reformą, kurios reikalauja pastoracinis atsivertimas, reikia suprasti tik šia prasme: kaip stengimąsi, kad visos struktūros taptų misionieriškesnės, kad ordinarinė pastoracija visose srityse būtų platesnė ir atviresnė, kad pastoracinius darbuotojus verstų persiimti nuolatine „iškeliavimo“ nuostata ir taip padėtų pozityviai atsiliepti visiems tiems, kuriems Jėzus siūlo savo draugystę. Kaip Jonas Paulius II sakė Okeanijos vyskupams, „norint, kad Bažnyčia netaptų kokio nors bažnytinio susitelkimo į save auka, bet kurio jos atsinaujinimo tikslas turi būti misija“.
Šventasis Tėvas Pranciškus, Apaštališkasis paraginimas
EVANGELII GAUDIUM apie Evangelijos skelbimą
šiuolaikiniame pasaulyje, 26–27, Vilnius-Kaunas:
Lietuvos Vyskupų Konferencija / Katalikų interneto tarnyba, 2014, p. 21–21.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve, štai esu tavo akivaizdoje – žinau, kad tu visuomet su manimi. Šiandien vėl panardinu savo širdį į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje. Tegul tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu, jo misijos bendradarbiu. Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus, visa, kas esu ir ką turiu. Drauge su Marija, Bažnyčios Motina, ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija rugpjūčio mėnesį:
Melskimės už Bažnyčią, kad Šventoji Dvasia jai suteiktų malonės ir jėgų persitvarkyti pagal Evangeliją.