01
05 /
2017
Fatimos Dievo Motinos ikona „Vienijančioji“
Fatima ir Rusija [1]
1917 m. Fatimoje (Portugalija) trims piemenėliams – Jacintai, Pranciškui ir Liucijai apsireiškė Dievo Motina, prašydama kalbėti Rožinio maldą, atgailauti ir melstis už Rusijos atsivertimą, kad būtų išvengta būsimų komunistinio režimo nusikaltimų[2]. 1929 m. vienintelei gyvai regėtojai Liucijai (tuomet jau vienuolei karmelitei) Švč. Mergelė Marija perdavė žinią: kai popiežius ir vyskupai paaukos Rusiją Nekalčiausiai Jos Širdžiai, šioje šalyje įvyks atsivertimas. 1984 m. kovo 25 d. (per Apreiškimo Švč. M. Marijai šventę) popiežius šv. Jonas Paulius II ir dauguma viso pasaulio vyskupų, kiekvienas savo katedroje, paaukojo Bažnyčią, pasaulį ir Rusiją Marijos Nekalčiausiai Širdžiai. Po metų Rusijoje kilo persitvarkymo sąjūdis, pradėjęs sovietinės imperijos griūtį.
Ikonos gimimas
2002 m. Carskoje Selo (miestelis prie pat Sankt Peterburgo) Romos katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tarnaujantis ispanas kunigas Alechandras Burgosas (Alejandro Burgos) susitiko su ortodoksu tapytoju iš Peterburgo Ivanu Gojdzu (Иван Львович Гойдзь). Kunigas tapytojui patikėjo seniai puoselėtą troškimą – sukurti Fatimos Dievo Motinos atvaizdą, prieš kurį galėtų melstis ir Vakarų, ir Rytų krikščionys. Kūrėjui ši idėja buvo artima, nes jis ne tik tapė bizantiškos stilistikos ikonas, bet domėjosi ir Italijos renesanso menu. Prasidėjo intensyvus kunigo ir menininko maldos bei Švč. M. Marijos atvaizdų ikonografijos studijų laikas, o vėliau ir Fatimos Dievo Motinos atvaizdo tapyba, palydima tuomet dar gyvos sesers Liucijos pritarimo ir maldos[3] .
Ikonografija
Pirmąkart Švč. Mergelei Marijai apsireiškus 1917 m. gegužės 13 d. Kova da Irija vietovėje netoli Fatimos, piemenėliai regėjo gražią, baltai apsirengusią Ponią (taip įvardijo regėjusieji) su Rožiniu ant dešinės rankos. Toks Švč. Mergelės Marijos vaizdas įkūnytas ir Katalikų Bažnyčioje plačiai paplitusiose Fatimos Dievo Motinos statulėlėse: moteris, vilkinti balta suknele, jos galvą gaubia baltas, aukso apvadu puoštas apsiaustas, o rankose – maldos karoliukų vėrinys. Susiformavo du šiek tiek besiskiriantys Fatimos Marijos skulptūrų tipai: Rožinio Karalienės, arba Kapelinje[4] (Marija stovi ant debesies, ji su karūna, delnai suglausti maldai) ir Nekaltosios Marijos Širdies, arba Koimbro[5] . Pastarasis atvaizdas įkūnija antrojo apsireiškimo metu piemenėliams atskleistą Mergelės Marijos Širdies paslaptį – begalinės meilės pripildyta Nekalčiausioji Marijos Širdis yra sužeista žmonių nuodėmių ir nemeilės Jos Sūnui, todėl širdį supa erškėčių vainikas. Koimbro statulėlėje Marijos meilė išreikšta ir kūno laikysena bei gestais – Dievo Motina palinkusi prie besikreipiančio žmogaus, o jos rankos pasiruošusios apkabinti ir laiminti[6] . Regis šis skulptūrinis atvaizdas buvo pasirinktas būsimos ikonos provaizdžiu. Tačiau Fatimos Dievo Motinos ikona nėra plokštuminė skulptūros kopija. Mergelė Marija ikonoje nutapyta iki pusės, gana dekoratyviai ir stilizuotai, sekant ikonų tapybos tradicijomis. Kaip ir Koimbro skulptūroje, Mergelės Marijos galva švelniai palenkta, žvilgsnis nukreiptas žemyn. Ant krūtinės sukryžiuotos rankos – nuolankaus atsidavimo Dievo valiai ženklas, šiuo gestu išreiškiamos Mergelės Marijos „sužadėtuvės“ su Šventąja Dvasia: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ (Lk 1, 38) Toks Dievo Motinos vaizdavimo būdas plito ir Vakarų religinėje tapyboje (palyginkime jį su Aušros Vartuose esančiu Gailestingumo Motinos paveikslu), ir Rusijoje (Serafimo Saroviečio (1754–1833) celėje kabėjusi ikona „(Visų) Džiaugsmų džiaugsmas“ („Радость Всех Радостей“).
Širdis
Erškėčiais apipinta širdis yra ne tik Marijos motiniškos meilės, kančios dėl nuodėmių, bet ir krikščionių vienybės simbolis. Tačiau krikščionių ortodoksų ikonose, skirtingai nei katalikiškoje dailėje, širdis neturi kūniškos išraiškos, ji realistiškai nevaizduojama. Žodžiu „širdis“ stačiatikių teologijoje nusakoma asmens pilnatvė, jo centras, „dvasinis branduolys“, kuris nesiejamas su konkrečiu kraują pumpuojančiu organu. Todėl ikonos tapytojas širdies vaizdą pakeitė ženklu, erškėčių vainiko viduje užrašydamas žodį „Širdis“ („Cердце“). Meilės, maldos ir atgailos temą ikonoje pratęsia Marijos rankose laikomas maldos karoliukų vėrinys (Fatimoje Mergelė Marija maldą nurodė kaip priešnuodį nemeilei ir nuodėmei). Jo violetinė spalva simbolizuoja atgailą bei atperkančią Kristaus kančią ir nurodo Fatimos pasiuntinystės esmę – „Malda ir atgaila“.
Šviesa
Ikonų tapyboje šviesa yra ne vien plastinė, bet ir teologinė savybė. Neregimojo Dievo realybė išreiškiama auksiniu fonu, o Jo malonės – šviesos blyksniais, krintančiais ant žmonių, pastatų, žemės ir visko, kas ant jos yra. Šviesa ikonose simbolizuoja visa persmelkiantį Dievo buvimą, todėl čia nėra ryškių šešėlių, o vienintelė tamsa jose yra pragaras. Fatimos Dievo Motinos ikona – turbūt šviesiausias iš visų iki šiol sukurtų Dievo Motinos atvaizdų. Joje nėra kontrastų – Dievo Motinos veidas, drabužių klostės nutapytos ypač švelniai. Mergelė Marija vaizduojama ne tradiciškai mėlyna suknele ir raudonu apsiaustu, bet baltais drabužiais – taip, kaip ją regėjo Fatimos piemenėliai. Vienas iš jų – palaimintasis Pranciškus sakė, kad „šviesa yra Dievas“. Šviesą spinduliuojančios Moters vaizdas, kurį Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios sieja su Dievo Motina, yra aprašytas ir Apreiškime Jonui: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule…“ (Apr 12, 1)
Misija
Fatimos piemenėliams atskleistoje trečiojoje paslaptyje-regėjime pranašauta apie XX a. krikščionių kančias sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose. Rytų ir Vakarų Bažnyčių tikintieji buvo suvienyti bendroje kančioje, nes komunistinis režimas persekiojo visų konfesijų krikščionis. Šį kančios ir maldos ekumenizmą, paliudytą ir lietuvio vyskupo Teofiliaus Matulionio, išreiškia Fatimos Dievo Motinos ikonos pavadinimas – „Vienijančioji“ („Тобою Единство“). Žinomos dvi taip pavadintos ikonos: aprašytoji Carskoje Selo parapijos ikona bei 2010 m. nutapyta jos kopija, skirta būsimam Fatimos Dievo Motinos centrui Donecke (Ukraina)[7] . Žinių apie centro veiklą nepavyko rasti, galbūt jo statybą nutraukė 2014 m. prasidėjęs karas.
Šį mėnesį, minėdami Švč. M. Marijos apsireiškimų Fatimoje 100 metų sukaktį, prisiminkime dar vieną Fatimos Dievo Motinos titulą – Taikos ir Pasaulio Karalienė[8] . Kartu su Dievo Motina džiugiai ir ištvermingai gyvenkime Kristaus palaiminimų „programa“: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mt 5, 9)
Dr. Kristina Jurgita Pačkauskienė
[1] Šiame tekste plačiai naudotasi straipsniu, publikuotu Carskoje Selo šv. Jono Krikštytojo parapijos svetainėje: http://www.ioannkrestitel.ru/index.php?option=com_content&task=view&id=61
[2] M. Marijos apsireiškimai 1917 m. vyko nuo gegužės iki spalio mėnesio, kiekvieno mėnesio 13 d.
[3] Šv. Liucija, ilgiausiai gyvenusi apsireiškimų Fatimoje regėtoja, mirė 2005 m. vasario 13 d.
[4] Kilo iš portugališko žodžio Capelinha (koplyčia). Šio tipo statulėlės labai populiarios, nes pirmoji jų buvo pastatyta apsireiškimo vietoje esančioje koplyčioje.
[5] Koimbras – Portugalijos miestas, kurio Karmelyje gyveno sesuo Liucija, o jos celėje stovėjo aptariamo tipo Mergelės Marijos statula.
[6] Internete gausu šios skulptūros nuotraukų su sesers Liucijos ir popiežiaus šv. Jono Pauliaus II maldomis.
[7] Ikoną Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios prašymu nutapė Užkarpatėje gyvenanti ikonografė Anna Bojko (Аннa Бойко).
[8] Šį titulą 1946 m. gegužės 13 d. suteikė popiežius Pijus XII.
