01
12 /
2018
Filipas de Šampeinas (Philippe de Champaigne, 1602–1674) per visą savo kūrybos laiką nutapė įvairiausių Jėzaus gimimo istoriją pasakojančių scenų, tačiau vaizduojančių piemenų pagarbinimą nutapyta bene daugiausia. Kai kurie iš paveikslų yra likę bažnyčiose, kiti saugomi įvairiuose muziejuose. Aptariamas „Piemenų pagarbinimas“, sukurtas 1645 m., dabar yra Londone, Wallace Collectio muziejaus rinkiniuose.
F. de Šampeino gimtine laikome Belgiją, tačiau jo kūrybos tėvyne vadiname Prancūziją. Anot dailininko biografų, jis gimė siuvėjo Anri de Šampeino ir Elizabet de Troš (Henri de Champaigne ir Elisabet de Troch) šeimoje. Būdamas trylikos metų, pirmuosius dailės pagrindus gavo Briuselio tapytojų dirbtuvėse, daugiausia mokėsi pas tapytoją Žaną Bujoną (Jean Bouillon). Vėliau išvyko į Paryžių, kur vedė dailininko Nikolia Diušesn (Nicolas Duchesne) dukrą Šarlotę. Šiame mieste dailininkas sulaukė pripažinimo, čia sukūrė karalių ir įvairių didikų portretų, iš jų, karaliaus užsakymu, nemažą seriją Paryžiaus katedrai bei paveikslų ir sieninės tapybos pagal Evangelijos pasakojimus įvairiose bažnyčiose. Jo kūrybai nemažos įtakos galėjo turėti Nikolia Puseno (Nicolas Poussin, 1544–1665) tapyba, kuri išsiskiria „prakalbinamo“ figūros judesio ir spalvų simboliniu įprasminimu.
Brandusis dailininko kūrybos laikotarpis siejamas ne tik su akademine profesoriaus veikla Prancūzijos akademijoje – jis buvo aptemdytas 1638 m. žmonos ir 1643 m. sūnaus Klodo netikėtos mirties. Šiuo laikotarpiu tapytojas užmezgė ryšius su rimtais užsakovais vienuolynais, tokiais kaip benediktinų Val-de-Grace abatija, kuriai sukūrė paveikslų ciklą iš šv. Benedikto gyvenimo, ir kartūzų ordinu, užsakiusiu kelis paveikslus Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos temomis, taip pat ir su Paryžiaus Port-Royal seserų vienuolynu, kuriam nutapė paveikslų skirtinga tematika; čia buvo įstojusios dvi F. de Šampeino dukros. Svarbu pastebėti, kad šiuo laiku, penktojo dešimtmečio pradžioje, jo kūryboje padaugėjo paveikslų, kuriuose pavaizduota piemenų pagarbinimo scena, iš jų – nemažai tos pačios kompozicijos kartočių, nutapytų skirtingais metais, pagal asmeninius, galbūt ir dailininko artimųjų, užsakymus.
Mūsų aptariamoje slėpiningoje F. de Šampeino „Piemenų pagarbinimo“ kompozicijoje atpažintume jo gyventu metu dažnai per Švč. M. Marijos kongregacijas sklidusio pamaldumo Įsikūnijusiam Žodžiui ir Dievo Motinai, davusiai Jėzui gyvybę, atšvaitus.
Baroko epochos paveiksluose šviesa yra svarbi, kad sujungtų iš tamsos iškeltas figūras. Kūdikėlio gimimo scena pavaizduota, tarsi sustabdyta šviesos ir tamsos priešprieša, aiškinama per metaforų kalbą. Dailininkas tarsi atskiria nuo tamsos gyvastingą ją persmelkusią šviesą, kurią įtaigiai tapatina su Kūdikėliu Jėzumi. Aureolė aplinkui Kūdikėlio galvutę apšviečia už ėdžių pavaizduotų gyvulėlių siluetus. Šviesa paryškina ir ištirpina atšvaitus, nuo Švč. M. Marijos rausvos tunikos sklindančius ant jos veido ir rankos. Šviesa paliečia šv. Juozapo veidą, rankas ir buvusią (bei būsimą) kelionę primenančią lazdą.
Populiarus ir dažnai kartojamas siužetas šiame paveiksle perteiktas netikėtu rakursu. Nors išryškintame fragmente dėmesys sutelktas į Kūdikėlį Jėzų, iš įtaigios Švč. Mergelės Marijos ir Juozapo judesių raiškos, taip pat iš netikėtai motinos veide atsiskleidusios šypsenos, galima suprasti, kad kitoje paveikslo dalyje yra nutapyti piemenys. F. de Šampeinas buvo geras piešėjas, realistine raiška atskleidęs skirtingas personažų nuotaikas. Pastebėtume, kad vienas iš piemenų pavaizduotas klūpantis, tarsi paniręs į šviesą, maldą. Kiti, kone atbėgę iš laukų, tarsi aptarinėjantys šį nepaprastą įvykį. Tapytojas šioje scenoje vaizduoja ypač svarbią detalę – ant žemės paguldytą avinėlį. Jis primena Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus kančią. Tikėtina, kad šiuo vaizdiniu dailininkas troško įprasminti Avinėlį Kristų.
Švč. M. Marija pavaizduota savo skraiste rūpestingai apglėbusi Kūdikėlį, norinti jį apsaugoti nuo būsimųjų įvykių, karaliaus Erodo persekiojimo. Dangų primenantį apdarą galime palyginti su vienu iš seniausių Marijai duotu Jūros Lašo, arba Jūros Žvaigždės, vardu. O Juozapą puošiantis švytintis apsiaustas gali būti suprantamas kaip Dievo Sūnaus pašlovinimas. Kūdikėlis Jėzus gimė Betliejuje, hebrajiškai – dieviškame javų mieste, ir Dovydo mieste. Iš Dovydo giminės kilęs ir Marijos sužadėtinis Juozapas.
Visa paveikslo kompozicija, atsiverianti su šv. Juozapu vienoje pusėje, o piemenų būriu –kitoje, gali simbolizuoti ir krikščionių bendruomenę, apaštalus bei ganytojus. Taip pat šios bendruomenės nariams priskirtume ir Šventąją Šeimą. Per arkangelą Gabrielių įtikėjusi Apreiškimu, ji paskyrė savo gyvenimą Sūnui, kurį šlovina visos pasaulio tautos. Prisiminkime, kad ir Trys Išminčiai paveiksluose būdavo tapomi kaip skirtingų kraštų, žemynų simbolinės personifikacijos. Dėl netikėtos perspektyvos ši scena tarsi prasitęsia žiūrovų vaizduotėje – už paveikslo rėmų didėjanti žmonių minia, skleidžianti džiaugsmingą žinią apie Kūdikėlio gimimą. Kaip ir kituose F. de Šampeino sukurtuose paveiksluose, ir šiame gimusį Kūdikėlį šlovina angelai, danguje nešantys auksinę juostą, Joje įrašyti žodžiai perteikia Baroko epochoje ypač populiarią giesmę Gloria in excelsis Deo.
Dr. Neringa Markauskaitė
