01
04 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Velykinį „Magnificat“ viršelį puošia kūrinys „Kristaus nužengimas į pragarus“, nutapytas vienintelio Katalikų Bažnyčios palaimintuoju paskelbto dailininko. „Brolis Jonas Angeliškasis (Giovanni Angelico) iš Fiezolės, pasaulietiškai vadinamas Gvidu (Guido), buvo toks pat nuostabus tapytojas bei miniatiūristas, kaip ir puikus vienuolis“, – taip 1550 m. teigė žymusis menininkų biografijų rašytojas Džordžijas Vazaris (Giorgio Vasari). Palaimintuoju (beato) vienuolis dailininkas pradėtas vadinti iškart po mirties ir dėl savo asmeninių dorybių, ir dėl tapybos kūrinių pobūdžio.
Gvidas, Petro sūnus, gimė apie 1395 m. Vičio di Mugelo (Vicchio di Mugello) miestelyje netoli Florencijos. Apie jo vaikystę žinių mažai, tačiau žinome, kad mokytis tapybos pradėjo Florencijoje pas Lorencą Monaką (Lorenzo Monaco) ir Gerardą Starniną (Gherardo Starnina). Pajutęs pašaukimą, kartu su broliu Benediktu kreipėsi į Fiezolės dominikonų vienuolyną. 1418 m. davė pirmuosius įžadus ir gavo vienuolinį brolio Jono iš Fiezolės vardą. Manoma, kad kunigystės šventimus priėmė apie 1427 m. 1429–1440 m. gyveno ir dirbo Fiezolės Šv. Dominyko vienuolyne. Išgarsėjo nutapęs keletą didelių drobių Šv. Dominyko bažnyčiai. Brolio Jono – vienuolio ir tapytojo – pašaukimas skleidėsi itin palankioje dirvoje, dvasinio ir intelektualinio pakilimo atmosferoje. Maldingumo praktikos, gilios studijos ir askezė atvėrė dominikonui plačius horizontus, jo nutapyti altoriniai paveikslai, krucifiksai, madonos, šventieji Vakarų Europos dailės istorijoje paliko ryškų ženklą, o menininkui leido pelnyti žymiausio sakralinės dailės kūrinių autoriaus vardą.
Galima sakyti, kad beato Angelico „karjeros“ viršūnė – popiežiaus Mikalojaus V kvietimas į Romą ištapyti asmeninę pontifiko koplyčią Vatikano rūmuose. Šį darbą dalininkas atliko 1445–1449 metais, dabar ji yra Vatikano muziejų dalis. Tačiau kūrinių ciklas, kuris ypač išgarsino tapytojo vardą ir pasiekė popiežiaus ausis, buvo įgyvendintas 1439–1445 m. dominikonų Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoje: celės, koridoriai, kapitulos salė pasipuošė brolio Jono nutapytomis freskomis – tobulais atvaizdais meditacijai, tarsi langais (dauguma patalpų belangės), atsiveriančiais į tikėjimo slėpinius ir Išganymo istoriją.
„Magnificat“ viršelio atvaizdas „Kristaus nužengimas į Pragarus“ buvo nutapytas 31-oje celėje apie 1442 m., jo ikonografija paremta šiomis Tikėjimo išpažinimo eilutėmis:
„Tikiu į Jėzų Kristų […],
kuris buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių.“
Jei Kristaus prisikėlimas mene vaizduotas dažnai, tai „nužengimo į pragarus“ siužetas kur kas retesnis. To priežastis – ilgai trukęs pačios Bažnyčios mokymo apie „pragarus“ gludinimas. „Naujasis Testamentas dažnai kartoja, kad Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20); tai verčia manyti, jog iki Prisikėlimo Jis pabuvojo mirusiųjų buveinėje. Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės ir savo siela aplankė juos mirusiųjų buveinėje – tokią prasmę Jėzaus nužengimui į pragarus pirmiausia teikė apaštalų skelbtas tikėjimas. Tačiau Jėzus ten nužengė kaip Gelbėtojas, tenai įkalintoms vėlėms pranešdamas Gerąją Naujieną“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 632).
Tarp Šv. Morkaus vienuolyno sienų, vadovaudamiesi savo regula, broliai dominikonai kasdien apmąstydavo memento mori, t. y. praeinančio žmogaus gyvenimo ir darbų laikinumą. Tapydamas vienuolyno freskas, brolis Jonas iš Fiezolės šį slėpinį pavaizdavo bent du kartus. 31 celė buvo skirta broliams pasauliečiams. Nebūdami kunigais, jie savo laiką skirdavo Kristaus gyvenimo įvykių ir atperkančiosios Išganytojo meilės meditacijai. O kas gali būti didingesnis už atperkančią meilę, kuria Kristus išvadavo žmoniją iš amžinosios mirties? Todėl ir šiame „Nužengime į pragarus“ matome greičiau ne pragarus, bet mirusiųjų karalystę, į kurią liejasi nuostabi šviesa. Pragaras buvo suvokiamas kaip vieta/būsena, kurioje įkalinti mirusieji su gimtosios nuodėmės skola. Nuo šv. Tomo Akviniečio laikų pragarai (Limbus) pradedami suvokti kaip mirusiųjų – nei Dievo apdovanotų palaima, nei nubaustų pasmerkimu – vieta ir būvis. Brolio Jono iš Fiezolės laikais ši vieta buvo aiškinama ir kaip skirta iki Jėzaus prisikėlimo mirusiems Senojo Testamento teisiesiems ir maldingiems pagonims.
Mūsų aptariamame kūrinyje pragaras pavaizduotas kaip tamsi grota, į kurią pro išlaužtus vartus, levituodamas tarp dangaus ir žemės, įžengia Kristus. Nublokšti ant žemės pragaro vartai neatlaikė nužengiančio Kristaus ir tapo tiltu iš mirties vergijos. Rytų mene, ikonose, „Nužengimo į pragarus“ scenoje dažnai po Išganytojo kojomis vaizduojamas kryžius, kuris tampa tiltu, vedančiu protėvių sielas iš tamsos į šviesą. Viešpaties pasirodymo sugniuždyti, sprunka pragaro vartus saugoję ir pralaimėję demonai. Kiti dieviškos šviesos apšviesti personažai procesija žengia iš tamsios olos. Medituojančiam šį atvaizdą vienuoliui primenama, kad galutinis žmogaus tikslas yra rojus ir kad šviesa visada nugali tamsą, gėris – blogį, tiesa – melą, meilė – neapykantą.
Vienas senovės autorius, kurį brolis Jonas, be abejonės, žinojo, pasakoja įsivaizduojamą Kristaus ir Adomo dialogą. Pirmasis žmogus čia sveikina nužengusį į pragarus naująjį Adomą, atėjusį jį išlaisvinti iš mirties karalystės. Vis dėlto tapytojas pasirinko interpretaciją, artimesnę Evangelijai pagal Matą. Kristaus genealogijoje (žr. Mt 1, 1–17) evangelistas pradeda skaičiuoti kartas iki Mesijo gimimo ne nuo Adomo, o nuo Abraomo. Taigi ir šioje freskoje matome Kristaus šviesos užlietą, baltu drabužiu vilkintį, užtikrintai ir džiaugsmingai abi rankas į prisikėlusį Viešpatį tiesiantį ne Adomą, bet Abraomą, kuris net ir vaizduojamas panašus į Kristų, nes buvo daugelio tikėjimo tėvas ir todėl gali džiaugtis paties Kristaus dovanomis. Už Abraomo matome kiek sutrikusius kitus Kristaus protėvius: Adomas ir Ieva, maldai sudėję rankas, artinasi prie Išganytojo. Adomas stengiasi eiti didžiojo patriarcho pėdomis, šalia jo – Ieva, atgręžusi veidą į šviesą, už jos atpažįstame „didžiausio, gimusio iš moters,“ – šv. Jono Krikštytojo – profilį. Procesijoje laukia patriarchai ir pranašai, kurie netrukus bus išvaduoti iš senosios vergijos.
„Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šventasis Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu, nes nė vienam ten esančių nebuvo leista regėti Dievo. Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų – likimas; bet tai nereiškia, kad visiems jis buvo vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Išganytojo.“ Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius“ (KBK, 633). Todėl ir palaimintojo brolio Andželiko kūrinyje Senojo Testamento šventieji, pranašai, karaliai ir patriarchai, negalėję gaivintis Kristaus malonėmis ir nuopelnais, kuriuos Kristus atsinešė į pasaulį per Įsikūnijimą, kančią, mirtį ir Prisikėlimą, dabar girdi Dievo Sūnaus balsą ir džiaugiasi artėjančiu išsilaisvinimu.
Kaip teigia biografai, brolis Jonas „dažnai kartodavo, kad tam, kas atsidėjo šiam menui, tereikia ramybės ir mintimis neapsunkinto gyvenimo, juk kuriant su Kristumi susijusius dalykus ir gyventi visuomet reikia su Kristumi“. Akivaizdu, kad ir šį nuostabų kūrinį palaimintasis dailininkas vienuolis sukūrė remdamasis ir Katalikų Bažnyčios mokymu, ir malone, sklidusia iš „gyvenimo su Kristumi“. Brolis Jonas mirė Romoje 1455 m. vasario 18 d. dominikonų Santa Maria sopra Minerva vienuolyne. Jo kapavietė didžiojo altoriaus kairėje ir šiandien lankoma. 1982 m. spalio 3 d. popiežius šv. Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o po dviejų metų (1984 m.) – dailininkų globėju.
Šv. Morkaus dominikonų vienuolyno 31 celėje nutapytas „Nužengimas į pragarus“ padėdavo tikintiesiems apmąstyti žmogaus laukiantį Amžinąjį gyvenimą. Medituojančiam memento mori vienuoliui atsiverdavo Bažnyčios mokymo apie Jėzų, gyvybės Kūrėją, esmė: Kristus „mirtimi sunaikino „tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“, ir išvadavo „tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15). Dabar jau prisikėlęs Kristus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18) (KBK, 635). Todėl „Nužengimo į pragarus“ neįmanoma atsieti nuo Prisikėlimo slėpinio: „Nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“! Tik Velykų slėpinys galiausiai viską išriša ir perkeičia. Aleliuja!
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
