Frančesko Džiudičio (Frančabidžo) „Nelaikyk manęs“

Italų brandžiojo renesanso dailininko Frančabidžo (1484–1525 m.) freskoje „Nelaikyk manęs“ (lot. Noli me tangere, 1520–1525 m.) pavaizduota biblinė scena, kurioje Marija Magdalietė atpažįsta prisikėlusį Kristų, ištarusį jai: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’.“ (Jn 20, 17) Ši kompozicija yra freskos, kažkada puošusios audėjo namo terasą, fragmentas. Namas stovėjo pačioje Florencijos širdyje – triukšmingame pirklių ir menininkų kvartale, vadintame Mercato Vecchio. Apie 1890-uosius metus, kai kvartalas buvo naikinamas, freska nuimta nuo sienos ir išsaugota.

Kūrinio autorius Frančabidžas gimė Florencijoje, drobių audėjo šeimoje. Čia augo, mokėsi ir nutapė svarbiausius savo darbus. Dailininkas buvo tarp tų laimingųjų, kurių gyvenimą aprašė garsusis Džordžijus Vazaris. Pasak biografo, Frančabidžas mokėsi pas Mariotą Albertinelį (Mariotto Albertinelli). Uoliai studijuodamas, ypač perspektyvą, jis greitai pagarsėjo kaip daug žadantis tapytojas. Vienas ankstyvųjų dailininko darbų – „Švč. Mergelės Marijos vestuvių“ freska Apreiškimo bažnyčioje, sukurta apie 1513 m. Kūrybinis menininko kelias glaudžiai siejosi su dailininku Andriejumi del Sarto. 1506 m. jie pradėjo kartu dirbti, vėliau, A. del Sarto pasiekus didesnių aukštumų, keliai išsiskyrė. Tačiau menininkai nenutraukė ryšių ir kartu įvykdė ne vieną užsakymą, pavyzdžiui, dekoravo Medičių vilą Podžo a Kajane. Čia Frančabidžas nutapė garsiąją savo freską „Cicerono triumfas“ (apie 1520 m.). Tačiau ryškiausiais jo kūryboje laikomi portretai. Didelę įtaką tapytojo darbams darė A. del Sarto ir Rafaelio kūryba. Dailininkas mirė 1525 m., kaip rašė Vazaris, nuo sunkios ligos, manoma, maro.

„Noli me tangere“ – taip pat vienas garsiausių Frančabidžo darbų. Kūrinio centre, pirmame plane pavaizduotos dvi pagrindinės įvykio figūros. Kristus – apsisiautęs švelnios violetinės spalvos toga, su aureole ir jam būdingomis kančios žymėmis kūne – žaizda dešiniajame šone bei stigmomis. Tuo tarpu per petį persimestas kaplys primena apie žemiškąją jo prigimtį. Kūno padėtis išreiškia atsitraukimo judesį nuo Marijos Magdalietės, pradžioje Kristaus nepažinusios ir palaikiusios jį sodininku. Šiam paklausus, ko verkia, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ (Jn 20, 15) Tačiau tuoj pat pažinusi Jėzų, hebrajiškai sušuko: Rabuni! (Mokytojau!). Aptariamoje kompozicijoje Marija Magdalietė tradiciškai pavaizduota suklupusi prieš Jėzų ir siekianti Jį paliesti, tarsi norėdama įsitikinti kūno tikrumu ar jį apglėbti. Tačiau Kristus liepia jo nelaikyti, bet eiti ir skelbti, kad Viešpats jau prisikėlė.

Antrame plane kairėje matyti dar viena, chronologiniu požiūriu šiek tiek ankstesnė scena – Marija Magdalietė ir dar dvi moterys, atradusios tuščią kapą, bei ant atviro kapo sėdintis angelas, vilkintis baltą drabužį ir pranešantis naujieną: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ (Mk 16, 6–7) Įdomu tai, kad Evangelijoje pagal Joną, kurioje Jėzus ištaria: „Neliesk manęs“, prie kapo minima tik Magdalietė ir du angelai – vienas sėdintis galvūgalyje, kitas kojų vietoje, kur būta Jėzaus kūno. Dar dvi moterys greta Magdalietės (Marija, Jokūbo motina, ir Salomė) bei vienas angelas minimas Evangelijoje pagal Morkų. Tad Frančabidžas savo kūrinyje pagrindinį Evangelijos pagal Joną siužetą papildė evangelisto Morkaus pasakojimu. Taip pat jis panaudojo nuo viduramžių populiarų simultaninio komponavimo principą, kai vienu metu vaizduojami įvykiai, vykę skirtingu laiku ir skirtingose vietose.

Švelnių violetinių, rausvų, melsvų bei žalsvų spalvų derinys kūrinyje sukuria ankstyvo, kiek paslaptingai niūroko ryto įspūdį. Scena pavaizduota gamtos fone, tolumoje matomi statinių fragmentai, kalvos, Golgotos kalnas su trimis kryžiais. Savitai traktuota Marijos Magdalietės figūra, itin originalus jos galvos apdangalas. Ryški oranžinė bei geltona jos toga kompozicijai suteikia gyvumo ir ekspresijos.

Biblinė prisikėlusio Kristaus atpažinimo scena dailėje vaizduojama jau nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Pirmieji atvaizdai plito iliuminuotuose viduramžių rankraščiuose. Jau tuo metu susiformavo tradicinė vaizdavimo schema su dviem pagrindinėmis įvykio figūromis – šv. Marija Magdaliete ir Kristumi, – kuri buvo kartojama daugelį amžių. Šventosios ikonografiją šiuose siužetuose dažnai papildo jai būdingas atributas – aliejaus indelis. Kūrinių šia tema yra nutapę tokie garsūs dailininkai kaip Koredžas, Rubensas, Rembrantas ir kiti.

Šv. Marija Magdalietė buvo pirmasis žmogus, kuriam pasirodė ir prabilo prisikėlęs Kristus. Pastarasis įvykis, kartu su garsiąja atleidimo nusidėjėlei scena, dar kartą paliudija išskirtinę šios moters reikšmę Išganymo istorijoje. O Frančabidžas yra dailininkas, ateities kartoms palikęs vieną gražiausių Noli me tangere temos interpretacijų.

Dr. Aušra Vasiliauskienė

• «
• »