Francisko Gojos „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“

Kovo 25 d. Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje – viena svarbiausių švenčių – Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. Šią datą VI a. patvirtino imperatorius Justinianas I, nors pati šventė pirmą kartą paminėta V a. Konstantinopolio patriarcho šv. Prolokuso (m. 446) homilijoje ir popiežiaus Gelazijaus (m. 496) Sakramentarijuje.

Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai istorija pasakojama Evangelijoje pagal Luką. „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.“ Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Ir angelas pasitraukė.“ (Lk 1, 26–38) Tačiau ne vien tik Šventajame Rašte minimas šis slėpinys. Apie apreiškimą Švč. Mergelei Marijai rašyta įvairaus pobūdžio religinėje literatūroje, tai dažnai sutinkama apokrifų, himnų, meditacijų, pamokslų, religinės poezijos ir kt. tema.

Nuo gotikos laikų šis evangelinis pasakojimas tapo itin dažnu katalikiškojo meno siužetu, pasakojančiu apie vieną svarbiausių Išganymo slėpinių. Kovo mėnesio Magnificat viršelyje publikuojamas iškilaus ispanų tapytojo Francisko Gojos (Francisco de Goya y Lucientes, 1746–1828 m.) paveikslas „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“, nutapytas 1785 m. kilmingos Madrido Medinačeli (Medinaceli) šeimos užsakymu. Tais metais architektas Rodrigesas Ventura (1717–1785 m.) mecenatams pranešė apie vienuolių kapucinų koplyčios sugriuvimą. Šeima architektui Frančeskui Sabatiniui (1721–1797 m.) užsakė suprojektuoti ir pastatyti naują koplyčią su altoriumi, atitinkančius klasicistinio meno estetinius reikalavimus. Jau tų pačių metų gruodžio 8 d. altorius su Gojos paveikslu buvo pašventintas. Įspūdingo dydžio tapytojo drobėje (280×177 cm) vaizduojamas momentas, kai arkangelas Gabrielius pasirodo Švč. Mergelei Marijai ir apreiškia, kad ji pagimdysianti Dievo Sūnų.

Tai vienas įdomiausių Gojos nutapytų religinių paveikslų. Skirtingai nuo ankstesnių kitų autorių darbų, šiame paveiksle nebelieka interjero, gausybės veikėjų. Goja iš drobės fono pašalina iki tol dažnai tapytas angelų, Dievo Tėvo figūras, buitines Marijos gyvenamosios aplinkos detales. Dailininko panaudota šviesotamsos tapybos technika (vad. chiaroscuro) žiūrovui šiame paveiksle sukelia begalinės erdvės pojūtį. Šviesiame, įvairiais baltos spalvos tonais ir atspalviais nutapytame fone išryškėja lango kontūrai, Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis ir dieviškosios šviesos spinduliai. Iš Marijos gyvenamosios aplinkos pavaizduotas tik klauptas, prie kurio ji meldžiasi, ir pintinė su audiniais. Paveikslo kompozicijoje užfiksuotos dvi pagrindinių veikėjų figūros, kurių santūriuose judesiuose pabrėžiamas dialogas ir išryškinamas arkangelo, kaip dieviškojo pasiuntinio, vaidmuo: Marija suklupusi maldai, nuolankiai priima savo likimą, o virš jos palinkęs arkangelas Gabrielius į dangų ištiesta ranka rodo, kieno pasiuntinys yra ir kieno žinią atnešė. Antra vertus, šiuo gestu Švč. Mergelei Marijai paaiškinama apie Šventosios Dvasios veikimą („Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“; Lk 1, 34).

Veikėjų drabužių spalvos atskiria ir pažymi žemiškąjį ir dieviškąjį paveikslo siužeto aspektus: nuo seno balta ir auksinė laikytos dieviškomis, dangaus spalvomis. Tapytojas meistriškai pavaizduoja vyksmo sakralumą ir iškilmingumą, nors, kita vertus, nepaisant kūrinio monumentalumo, kurdamas archangelo Gabrieliaus ir Švč. Mergelės Marijos figūras, dailininkas sugebėjo perteikti momento intymumą ir slėpiningumą.

Skirtingai nuo ankstesnių autorių, Goja Marijos skaitomą knygą (galbūt – maldaknygę ar Šventąjį Raštą) pakeitė ritiniu, prirašytu hebrajiškais rašmenimis. Daugelis autorių šią dailininko detalę traktuoja kaip Senojo Testamento pranašo Izaijo knygos citatą apie Išganytojo atėjimą (Iz 1, 14: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“). Galbūt taip tapytojas norėjo parodyti, pasak šv. Bernardo, Marijos išmintį ir žinojimą apie Išganytojo atėjimą. Baltos lelijos ir pintinė prie Marijos kojų – du tradiciniai tapytojo panaudoti elementai. Žydinti lelijos šakelė simbolizuoja Mergelės Marijos skaistumą, o pintinė – kasdienius buities darbus.

Šiuo metu paveikslas žiūrovui prieinamas tik reprodukcijų pavidalu. 1890 m. kapucinų koplyčia Madride buvo sugriauta. Joje buvusi garsiojo tapytojo drobė atiteko Medinačelių šeimai, kurios palikuonys perdavė jį dabartiniam savininkui.

Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė

• «
• »