01
09 /
2014
Nuo XX a. pradžios šis paveikslas saugomas Pietų Ispanijoje, Jerez de la Frontera miesto Šv. Išganytojo katedroje. Nėra žinoma, ar jis specialiai sukurtas šiai bažnyčiai, ar čia pateko kitomis aplinkybėmis. Panašu, kad apie 1650 m. nutapytas paveikslas turėjo pasisekimą, nes tema ne sykį buvo pakartota. Kai kurios kartotės atliktos paties autoriaus, kitos – jo dirbtuvės meistrų. Teologinė kūrinio idėja – Dievo Motinos vaikystę supantis šventumas – šiame paveiksle atrodo lyg ir paslėpta, pridengta kasdienybės žavesio. Bet turbūt jautrus vaikiško Marijos atvaizdo psichologizmas atitiko to meto tikinčiųjų lūkesčius ir netrukdė suvokti sakralios kūrinio simbolikos.
Fransiskas Surbaranas (Francisco de Zurbarán, 1598–1664 m.) – vienas žymiausių XVII a. Ispanijos tapytojų. Moderniais laikais jo kūryba taip pat neprarado reikšmingumo ir darė įtaką daugelio žymių menininkų (E. Mane, S. Dali, P. Pikaso) stilistiniams ieškojimams. Nepaisant to, šis dailininkas nėra taip plačiai žinomas, kaip, pvz., jo amžininkas karaliaus dvaro tapytojas Diegas Velaskesas (Diego Velázquez, 1599–1660 m.). Gal taip yra todėl, kad Surbarano dailė buvo specifiška, itin įsiklausanti į kontrreformacijos laikų Bažnyčios ir griežtos bei religingos ispanų visuomenės reikalavimus. Šio menininko darbų stiliaus dvilypumas – realios, apčiuopiamai tikros ir tuo pačiu tarsi anapus laiko egzistuojančios figūros ir daiktai – atitiko to metų ispanų dvasingumą, kuriame derėjo giliausias mistiškumas ir pagarbus dėmesys žemiškiems dalykams. Surbarano gyventu laiku dažnai kartotus šv. Teresės Avilietės žodžius „Dios anda entre los pucheros“ (Dievas vaikšto tarp puodų) tarsi iliustruoja jo vaizduojamos religinės scenos, kuriose antgamtiškumas persmelkia paprastą kasdienybę, tai, kas dieviška, transformuojasi į ką nors artima ir gerai pažįstama. Šis jo gebėjimas mistifikuoti kasdienį vaizdą, sukurti ypatingą belaikę erdvę žavi ir šių dienų siurrealizmo gerbėjus, mėgstančius eksperimentuoti su Surbarano natiurmortais ar portretais. Technologijų pagalba keičiant paveikslų detales, keista jo kūrinių rimtis naujose versijose virsta kraupiu nebūties kvėpavimu.
Tapytojo karjerą pradėjęs Lerenos mieste, kur nebuvo didelės konkurencijos, tapytojas atlikdavo smulkius privačių klientų užsakymus. Pirmosios žmonos mirtis ir antros vedybos pakeitė jo gyvenimą – naujųjų giminaičių finansiškai remiamas ir skatinamas, menininkas įkūrė dirbtuves didesniems darbams atlikti ir gavo pirmuosius stambius Sevilijos vienuolynų užsakymus. Nuo 1629 m. oficialiai pakviestas gyventi Sevilijoje, apie dvi dešimtis metų buvo labiausiai vertinamas visos Andalūzijos vienuolijų tapytojas, o po XVII a. vidurio karų, sukrėtusių Ispaniją ir gerokai sumažinusių meno kūrinių užsakymus, jo dirbtuvės dar kurį laiką sėkmingai eksportavo darbus į kolonijas Amerikoje.
Surbarano kūryba, daranti įspūdį hipnotizuojančiu, kartais šiurpiu realizmu ir kartu didingu skulptūrišku monumentalumu, antroje amžiaus pusėje, pakitus užsakovų poreikiams, pradeda prarasti populiarumą. Tirpstant kontrreformacijos griežtumui, pamaldumas tampa vis jausmingesnis ir intymesnis, o mene atitinkamai įsigali atvirai komunikuojančios, ekspresyvių pozų figūros, emocijų ir efektų pilnos vėlyvojo baroko formos. Savo populiarumo viršūnėje Surbaranas garsėjo asketiškų vienuolių portretais, šventųjų vizijomis, paženklintomis intensyvaus dvasingumo. Vėlyvoji jo tapyba jau kitokia – dailininkas kuria mažesnius, intymesnius darbus, atsisako ankstesnio tenebrizmo (vaizdo kūrimo šviesotamsos kontrastais, nepagrindines paveikslų detales gramzdindamas į tamsiausius šešėlius ), pereina prie minkštesnės, švelnesnių ir įvairesnių atspalvių tapybos. Vėlyvajam jo kūrybos laikotarpiui priskiriamas ir mūsų leidinio viršelyje spausdinamas darbas, vaizduojantis epizodą iš Švč. Mergelės Marijos vaikystės.
Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų šalia Evangelijų tekstų, tik epizodiškai mininčių Švč. Mergelę, atsiranda ir jos gyvenimą aprašantys apokrifiniai raštai. Dalis jų vėliau buvo kritikuoti ir atmesti kaip pernelyg lakios vaizduotės vaisius, kiti įsitvirtino Bažnyčios tradicijoje. Didžiausią įtaką Marijos ikonografijai darė Jokūbo protoevangelija (150 m.), kurioje pateikiami Švč. Mergelės gimimo ir vaikystės aprašymai. Šioje knygoje, kaip ir vėliau ją kartojančioje Pseudo Mato Evangelijoje rašoma, kad Marija buvo atiduota auklėti į Jeruzalės šventyklą visai mažytė – vos trejų metų. Įvesdinimo į šventyklą šventė Rytų krikščionių Bažnyčioje nuo seno buvo svarbi, ji aukštino Mariją, kaip iš anksto parengtą ir pašventintą vietą Dievui įsikūnyti, ir pabrėžė tas jos savybes, kurias vėliau Vakarų Bažnyčioje iškėlė Nekaltai Pradėtosios kultas. Nenuostabu, kad kontrreformacija, šiaip nepalankai vertinusi apokrifinių Evangelijų pasakojimus, priėmė patrauklią ankstyvo Marijos atsidavimo Dievui idėją, kuri papildė XVII a. Bažnyčios skelbiamą Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo teologiją. Šių temų tarpusavio ryšį sąmoningai ar nesąmoningai išduoda ir Surbarano darbai: ir mūsų aptariamame paveiksle bei kituose panašiuose siužetuose, ir Nekaltai Pradėtosios atvaizduose dailininkas Mariją vaizduoja beveik vaikiško amžiaus.
Jis nebuvo pirmasis, vaizduojantis mažutę Mergelę. Pamaldumas Kūdikėliui Jėzui ir vaikiško amžiaus Marijai epizodiškai iškildavo jau viduramžių kultūroje – ne tiek oficialioje Bažnyčios liturgijoje, kiek vienuolynų ir privačiame religiniame gyvenime. Ypač jis sustiprėjo XVII–XVIII a., vienuolynų mistikams vizijose regint Vaikelį Jėzų arba Mariją, vykstant stebuklingiems išgijimams prie juos vaizduojančių paveikslų ar skulptūrų. Todėl XVII a. dailėje apokrifinių legendų pasakojimai apie Marijos vaikystę pasipildo vizijų elementais, kuriuos savo kūryboje noriai naudoja dailininkai.
Surbarano amžininkė pranciškonų vienuolė ispanė Maria de Agreda (1602–1665 m.), vizijose regėjusi Švč. Mergelės Marijos gyvenimą, savo veikale „Mistinis Dievo miestas“ aprašė kai kurias Švč. Mergelės vaikystės detales: „Jos malda buvo nenutrūkstanti. Net miegas jos nepertraukdavo, nes suvokimui juslės nereikalingos.“ Tai primena „Giesmių giesmę“: „Aš miegu, bet mano širdis budi.“ (Gg 5, 2) Aprašydama regėjimus, Maria de Agreda patikslina, kad Marija jai visada pasirodo apsupta dangiškos šviesos.
Vizionierišką detalę – švytintį angelų nimbą – panaudoja ir Surbaranas, vaizduodamas regimai kasdienišką sceną – miegančią mergaitę ramiame paprastame interjere. Angelų šviesa ir kelios prasmingos detalės nurodo šio regimai buitiško motyvo gilųjį, teologinį lygmenį. Maža Marija vaizduojama Nuolankiosios Madonos poza, sėdinti ant žemės. Ji parėmusi galvą kaire ranka – nuo viduramžių ši poza suprantama, kaip „išreiškianti dėmesį vidinio gyvenimo judesiams“. Knyga vaiko rankose taip pat primena, kad šis miegas iš tiesų yra nenutrūkstanti malda, galbūt dieviško išganymo plano kontempliavimas. Marijos drabužių spalvos, nors jų atspalviai labai natūralūs, iš tiesų yra simbolinės, tos pačios kaip Dievo Motinos atvaizduose: raudona – žemiška, karališka, ir mėlyna – dangiška (beje, Rytų Bažnyčios ikonose, atvirkščiai, mėlyna žymi žemiškąją prigimtį, raudona – dieviškąją). Medžiagiškai realistiškai nutapytas gėlių natiurmortas ant stalelio su puikiai perteiktas šviesos refleksais alavo ir porceliano indų paviršiuose – iš tiesų svarbi simbolinė detalė, papildanti giluminę paveikslo prasmę. Gėlės – tai Marijos kūno ir dvasios, parengtos priimti Dievo valią, simboliai: lelija – nekaltumo, rožė ir gvazdikas – tyros meilės ir ištikimybės. Kaip ir kiti panašia tema sukurti Surbarano paveikslai, taip ir šis yra intymus, sklidinas regimo vaikystės žavesio, ir kartu vedantis į religinį išgyvenimą. Švelnus pamaldumas, kylantis kontempliuojant nekaltos vaikystės žavesį, ir jo sukeliami jausmai buvo suvokiami kaip galimybė jau dabar pasidžiaugti laukiamos amžinybės tobulu grožiu.
Kūrinio tyrinėtojų nuomone, vaiko tipažas jame atrodo tarsi atėjęs iš Sevilijos poetų eilių, kurtų Marijos garbei XVI–XVII a., pvz.: „Aš esu maža rudaplaukė mergaitė, mielesnė už irisą ir rožę, ir už lelijos žiedą.“ Įžvelgiamas ir panašumas su kituose darbuose sutinkamu mergaitės atvaizdu, kuris, manoma, yra dailininko dukters Manuelos.
Jurgita Sprindžiūnienė
