01
04 /
2015
Vienuolis nusivelka abitą, pasiima kamuolį ir sėda ant dviračio. Gatvės vaikai jau laukia jo sutartoje Vilniaus senamiesčio vietoje. Jie žino, kad šis suaugęs vyras nepanašus į kitus, kurie skriaudžia arba siekia pasipelnyti. Su juo galima žaisti ir rimtai kalbėtis, jis tikrai neįduos policijai ir nepavarys šalin. Ir tąkart vienuolis vaikų nenuvylė. Atvažiavo. Dar vieną popietę praleido gatvėje ir taip laimėjo ne tik žemiškuosius mažųjų gyvenimus, bet ir jų sielas.
***
Mažieji gatvės gyventojai – tai Šv. Jono sodybos vaikai. 1996 metais kardinolas Audrys Juozas Bačkis paprašė Šv. Jono brolių pasirūpinti gatvės vaikais. Tuo metu jų buvo daug. Šios misijos ėmėsi tėvas Kryžiaus Jonas. Jam talkino du pasauliečiai savanoriai.
Prasidėjo žygiai į gatves. Vienuolis ir savanoriai susitikdavo su berniukais. Tėvas Kryžiaus Jonas kalbindavo gatvės vaikus, uostančius klijus, besitrinančius pakampiais be jokio užsiėmimo.
Kamuolys ir dviratis patraukdavo mažųjų valkatų akis. Iš pradžių jie nepatikliai žiūrėjo į vienuolį, kuris lietuviškai temokėjo vos kelis žodžius. Apskritai suaugusieji nekėlė vaikams pasitikėjimo. Tik po kelių mėnesių nuolatinės draugystės vaikai pajuto, kad prancūzu ir jo pagalbininkais galima pasitikėti. Patys paskambindavo jam ir klausdavo: „Ar tu sugrįši rytoj?“
Trūksta tėvų meilės
Šie vaikai neturėjo rūpestingų tėvų, namuose jų nelaukė meilė ir švelnumas. Iki vėlyvos nakties jie stumdavo laiką gatvėje, veldavosi į vagystes, muštynes, svaigindavosi. Visų tėvai buvo asocialūs, panirę į alkoholį. Visiems gatvės vaikams labai stigo meilės.
„Du verslininkai bankrutavo, išsiskyrė, prasigėrė, o vaikas atsidūrė gatvėje. Kitą berniuką mama paliko močiutei, nes norėjo daugiau laiko praleisti su draugų kompanija. Močiutė pasirūpinti anūku nepajėgė ir paliko jį laikinuose globos namuose. Niekada jo nebepasiėmė. Po kiek laiko atradome vaiko mamą, bet ji atsisakė bendrauti su sūnumi“, – pasakojo Rasa Gelumbeckaitė. Ji 16 metų tarnauja Šv. Jono vaikams.
Jai labiausiai įstrigo Tado istorija. Dabar jam trylika metų. Kai berniukas buvo trejų su puse, nusekė girtą savo mamą iki parduotuvės. Buvo sausio mėnuo, daugiau nei 20 laipsnių šalčio. Tadas iš namų išėjo vilkėdamas pižama.
Vaikas mamą parduotuvėje pametė iš akių ir sutrikęs liko stovėti žmonių minioje. Kitą rytą berniukas buvo toks suglumęs, kad negalėjo paaiškinti, kas nutiko.
Vyresnis Tado brolis jau gyveno Šv. Jono vaikų sodyboje, todėl vaikų globos tarnybos paprašė vietos krikščioniškuose globos namuose.
„Tadas eis į tavo sodybą“, – pasakė tėvas Kryžiaus Jonas Rasai. Ji buvo jauna auklėtoja ir manė, kad patyrusios kolegės kitose sodybose galės berniukui duoti daugiau. Tačiau Dievo valia buvo kitokia. „Iš pradžių spyriojausi. O dabar jis tapo pats artimiausias vaikas. Noriu palydėti jį iki galo“, – kalbėjo 37-erių metų moteris.
Berniukui atvykus į sodybą, globėjai surado jo mamą. „Ji atvažiavo, bet su berniuku nesusitiko. Pasakė, kad negali juo pasirūpinti, nes jos namuose gyvena draugė su vaiku. Taip mamos ir vaiko ryšys visiškai nutrūko “, – prisiminė Rasa.
Tadas – nuostabus, gabus vaikas. Mokosi Vilniaus Čiurlionio meno mokykloje, groja trimitu. „Jo brolis gabus keramikai, Tadas – muzikai. Savo amžiaus grupėje jis pripažintas vienu geriausių Baltijos šalių trimitininkų. Jis mus labai džiugina“, – pasakojo Rasa.
Užaugę grįžta į sodybas
Kas krikščioniškuose namuose atsitiko su Tadu ir kitais vaikais? Pirmiausia jie pasijuto saugūs. Šv. Jono vaikų sodybos veikia kaip šeimyninio modelio namai. Kiekvienoje sodyboje auga 7–8 berniukai, juos prižiūri 3 auklėtojai. „Dieną naktį esame kartu su vaikais. Tai ne darbas, tai gyvenimo būdas“, – sakė auklėtoja.
Namuose vaikai atgauna pasitikėjimą savimi, jie skatinami mokytis amato, užsiimti menais, muzikuoti.
Vyriausiems Šv. Jono sodybų gyventojams – apie 30 metų. Vyrai užaugo, sukūrė šeimas, daug pasiekė moksluose ar kitose srityse.
Vienas jų – Kęstutis. Jam 26 metai. Į Šv. Jono vaikų sodybą jis atkeliavo būdamas 9-erių. Draugystė su vienuoliais užsimezgė gatvėje. Tėvai negalėjo juo pasirūpinti, todėl paprašė, kad vaiką priglaustų krikščioniški globos namai.
Jis, kaip daugelis Šv. Jono vaikų, baigė muzikos mokyklą, grojo altu, amatų mokykloje įgijo dailidės specialybę. Vaikinas sukūrė šeimą, su žmona augina sūnų. Auklėtinis nuolat aplanko Šv. Jono vaikų sodybas ir padeda atlikti ūkio darbus.
„Iki šiol jie palaiko ryšį su auklėtojais, grįžta į sodybas, kur užaugo, padeda pasirūpinti mažaisiais. Mes įsipareigojome niekada vaikų neapleisti – nesvarbu, sekasi jiems gyvenime ar ne. Mūsų namų durys jiems visada atviros“, – tikino Rasa, Kęstučio krikšto mama.
Slapti svečiai – garsūs muzikantai
Berniukai sodybose daug sportuoja ir muzikuoja. Pamilti muziką Šv. Jono vaikams padeda ir žinomi muzikantai „The Kelly Family“. Niekas Lietuvoje nežinodavo, kai jie atvažiuodavo į miškuose įsikūrusias sodybas aplankyti Šv. Jono vaikų. Berniukai iš kartono pasidarydavo gitaras, būgnus ir kartodavo grupės dainas.
Tiems, kam sunkiau krimsti mokslus, siūloma baigti amatų mokyklą ir užsidirbti pragyvenimui savo rankų darbu. Amatų mokyklą netoli sodybų taip pat įkūrė Šv. Jono broliai.
Pirmieji vaikų auklėtojai buvo Šv. Jono broliai oblatai (tretininkai). Jie ieškojo, kaip galėtų pasitarnauti Bažnyčioje. Pirmąją sodybą įkūrė oblatė Onutė.
Kadangi Šv. Jono brolių vienuolijos ištakos Prancūzijoje, daug savanorių atvažiuodavo iš šios šalies. Ne vienas iš jų ir pats rado savo pašaukimą – vieni tapo vienuoliais, kiti čia sukūrė šeimas.
Per 19 metų Šv. Jono vaikų sodybose augo apie 40 vaikų. Vieni užaugo ir pradėjo savarankišką gyvenimą, kiti grįžo į savo šeimas, treti vis dėlto vėl atsidūrė gatvėje. „Visi yra laisvi rinktis, taip pat ir Šv. Jono vaikai“, – aiškino Rasa.
Krikščioniškuose namuose berniukai mokosi ne tik laisvės ir atsakomybės. Jiems taip pat diegiamas ir tikėjimas. Kas vakarą visi susirenka bendrai maldai, prieš valgį visi laimina maistą. Dauguma pirmosios kartos vaikų buvo nepakrikštyti. Matydami brolių pavyzdį daugelis jų paprašė šio sakramento. Kai kurie vienuoliai tapo jų krikšto tėvais, auklėtojos – krikšto motinomis.
Kaskart, kai sodybą aplankydavo kuris nors iš vienuolių, prie stalo užsimegzdavo diskusija apie tikėjimą. Kai kurie vaikai pasiryžo ir Sutvirtinimo sakramentui. „Tuo ir skiriamės nuo kitų globos namų, kad stengiamės vaikus paruošti ne tik gyvenimui visuomenėje, bet ir gyvenimui tikėjimu“, – pasakojo Rasa.
Ieško naujos krypties ir pagalbininkų
Trakų rajone, Rūdiškių seniūnijoje, šiuo metu veikia 4 Šv. Jono vaikų sodybos. Neseniai Šv. Jono broliai šią misiją perdavė pasauliečiams, įsikūrė viešoji įstaiga „Šv. Jono vaikai“. Praktiškai nebeliko vaikų, gyvenančių gatvėje. Jie visuomet tarnybų nukreipiami į vaikų globos namus, socializacijos centrus.
„Anksčiau mūsų tikslas buvo, kad berniukai turėtų galimybę grįžti į savo šeimas, kad ryšys nedingtų, kad augdami jie galėtų patys pagelbėti savo tėvams. Dabar linkstama į nuolatinę globą. Gali būti, kad Šv. Jono vaikų sodybos bus skirtos našlaičiams ir tiems, kuriems reikalinga nuolatinė globa“, – pasakojo auklėtoja.
Prancūzijos fondų bei geradarių lėšomis viena sodyba yra restauruota ir visiškai pritaikyta nuolatiniam vaikų gyvenimui. Gavus licenciją vaikų globai išaugo ir reikalavimai auklėtojams. Jie turi būti ne tik atsidavę vaikams, bet ir turėti išsilavinimą socialinio darbo ar socialinės pedagogikos srityje.
„Svarbu, kad auklėtojas mylėtų vaikus ir kad galėtų metus arba dvejus skirti gyvenimui su vaikais. Išsilavinimas nėra svarbiausia, nes jį galima ilgainiui įgyti. Tai krikščioniški namai, todėl svarbiausia mylėti“, – aiškino Rasa.
„Šv. Jono vaikai“ kviečia visus, kurių širdis sujaudino šis pasakojimas ir kilo noras tarnauti beglobiams vaikams, kreiptis į organizaciją el. paštu: sjvaikai@gmail.com, tel. +370 674 709 18.
Sigita Laniauskaitė
