Gegužės 23 d. sukanka 400 metų nuo Prahos defenestracijos (1618 m.). XVII a. pradžioje Bohemijoje ėmė ryškėti konfliktas tarp dalies valdančiosios Habsburgų dinastijos atstovų, ryžtingų katalikų, ir Bohemijos kilmingųjų, kurių daugumą sudarė protestantai. Šie, nepatenkinti protestantų bažnyčių veikimo imperatoriaus valdose ribojimu, du Ferdinando Habsburgo pasiuntinius katalikus išmetė iš Prahos pilies bokšto pro langą. Vargšai pasiuntiniai krito iš maždaug 21 m aukščio, tačiau rimčiau nenukentėjo. Katalikai tvirtino, kad juos prilaikę angelai, o protestantai – kad nelaimėliai nukritę į minkštą mėšlo krūvą… Šiam įvykiui prigijo specifinis „defenestracijos“ (lot. „išlanginimo“) terminas. Anekdotine šiandien galinti atrodyti istorija tapo rimtų padarinių visai Europai turėjusio Trisdešimties metų karo pradžia. Per karą imperatoriaus, Prancūzijos ir Švedijos karalių bei įvairių vokiečių valdovų kariuomenės siaubingai nuniokojo daugelį vokiečių valstybių. Paskutinis Europoje religinis karas buvo užbaigtas tik 1648 m. pasirašyta Vestfalijos taikos sutartimi. Po jos Bohemijoje įsigalėjusi Habsburgų dinastija pradėjo krašto katalikinimo procesą.
Gegužės 20 d. sukanka 50 metų nuo vysk. Adamo Savickio (Sawicki) mirties (1968 m.). Būsimasis vyskupas gimė Gervėčių parapijoje, mokėsi Ašmenoje, vėliau – Vilniuje, studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, 1908 m. kunigu buvo įšventintas Kaune. Po aukštesniųjų studijų Peterburgo dvasinėje akademijoje nuo 1913 m. darbavosi Vilniuje: buvo akių klinikos kapelionas, gimnazijos ir mokytojų seminarijos prefektas, santuokos ryšio gynėjas vyskupijos tribunole; seminarijoje ir Stepono Batoro universitete dėstė dogmų teologiją, taip pat lenkų kalbą, pedagogiką, homiletiką. Nuo 1926 m., pakeltas Vilniaus katedros kapitulos kanauninku, darbavosi kaip arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio kancleris, mokėjęs švelninti griežtus ir greitus ganytojo sprendimus. II pasaulinio karo metais kanauninkas Savickis arkivyskupo Jalbžykovskio buvo įgaliotas rūpintis lenkų pogrindžio kapelionų skyrimu ir jų globa. 1942–1944 m. drauge su arkivyskupu buvo nacių internuotas Marijampolėje. Grįžimas į sovietų užimtą Vilnių buvo trumpas ir skausmingas: netrukus (1945 m.) arkivyskupas Jalbžykovskis ištremtas į Lenkiją, o jo kancleris atsidūrė KGB rūsiuose. Varginamą naktinių tardymų ir ilgo buvimo vienutėje kunigą, sako, pradžiugindavo pelių šeimynėlės apsilankymai kameroje… Išvežtas į Intos lagerį už poliarinio rato, kanauninkas Savickis veikiai (1947 m.), visai be sveikatos, grįžo į savo vyskupiją. Čia atsigavęs netrukus gavo telegramą iš savo arkivyskupo: „Papaša vyzyvajet, robota ožydajet.“ („Tėtušis kviečia, darbas laukia.“) Nuvykęs į Balstogę, kur savo veiklą tęsė iš Vilniaus perkelta seminarija ir kur susitelkė dauguma Vilniaus katedros kapitulos narių, kanauninkas Savickis, pakeltas prelatu, ir toliau ėjo artimiausio Vilniaus arkivyskupo Jalbžykovskio padėjėjo pareigas kaip jo generalinis vikaras. Arkivyskupui mirus, prelatas Savickis bemaž trylika metų administravo Lenkijos Liaudies Respublikoje esančią Vilniaus arkivyskupijos dalį – iš pradžių kaip kapitulinis vikaras, o 1963 m. konsekruotas vyskupu – kaip apaštalinis administratorius.
Gegužės 30 d. sukanka 50 metų nuo Leipcigo Šv. Pauliaus bažnyčios susprogdinimo (1968 m.). Bene juodžiausią šio miesto istorijos dieną komunistinės Vokietijos valdžia barbariškai sunaikino gotikinę XIII a. bažnyčią, iš pradžių priklausiusią dominikonų konventui, o vėliau – 1409 m. įsteigtam universitetui. Joje kitados aidėjo Martyno Liuterio pamokslo žodžiai, o šventovės muzikos direktoriaus pareigas XVIII ir XX a. ėjo atitinkamai Johanas Sebastianas Bachas ir Maksas Rėgeris. 2009 m., švenčiant Leipcigo universiteto 600 metų jubiliejų, sugriautų pastatų vietoje iškilo modernus universiteto pastatų kompleksas Paulinum; jo aulos fasadas suprojektuotas kaip aliuzija į gotikinį senosios bažnyčios analogą. Buvusios šventovės vietoje iškilusioje auloje įkurdinta ir maldos erdvė. Naujasis Leipcigo intelektualinis, dvasinis ir kultūrinis centras – ne vien atminties vieta bei protesto prieš prievartą ir tironiją simbolis, bet ir viltingas tikėjimo ir mokslo dermės ženklas.
Gegužės 24 d. sukanka 25 metai nuo Gvadalacharos arkivyskupo kardinolo Chuano Chesuso Posadaso Okampo (Juan Jesus Posadas Ocampo) žūties (1993 m.). 66 metų amžiaus Meksikos ganytojas, 1991 m. Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu, žuvo Gvadalacharos oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje drauge su savo vairuotoju, kai jų mašiną suvarpė 14 šūvių. Ne vien Bažnyčią, bet ir pasaulį sukrėtęs nusikaltimas (tuomet žuvo dar keli asmenys) iki šiol nėra išaiškintas. Manoma, kad kardinolas per klaidą galėjo tapti narkotikų kartelių tarpusavio kovos auka, bet taip pat spėliojama, kad su juo galėjo susidoroti ir ryšiais su narkotikų prekijais bei prostitucijos tinklais kaltinta anuometinė Meksikos valdžia. Kardinolo pavardė buvo įtraukta į jubiliejiniais 2000 metais sudarytą ir Romos Koliziejuje perskaitytą XX amžiaus tikėjimo liudytojų sąrašą; jis atmenamas ir totalitarinių režimų kankinius menančioje – ir šiemet pal. Teofiliaus Matulionio relikviją gavusioje – Romos Šv. Baltramiejaus bazilikoje Tiberio saloje.
Gegužės mėnesį esama ir daugiau reikšmingų ar minėtinų sukakčių. Prieš 200 metų, 1818 m. gegužės 5 d., gimė Karlas Marksas (Karl Marx) – krikščionybės vaidmenį pervertinęs ir jos raidai XIX–XX a. didelės įtakos padaręs filosofas ir politinis veikėjas. Prieš 150 metų, 1868 m. gegužės 18 d., gimė komunistų nužudytas paskutinysis Rusijos imperatorius Mikalojus II Romanovas, Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje gerbiamas kaip šventasis, tikėjimo kankinys. Taip pat prieš 150 metų, 1868 m. gegužės 30 d., Krokuvoje mirė Misijos kongregacijos kunigas, kompozitorius Michalas Mioduševskis, XIX a. pasižymėjęs lenkiškų liaudies giesmių rinkimu, harmonizavimu ir publikavimu. Jo leistas „Bažnytinis giesmynas“ padarė įtakos ir dabartiniam tradicinių lietuvių katalikų giesmių pavidalui. Prieš 25 metus, 1993 m. gegužės 11 d., Jonas Paulius II pradėjo popiežiaus Pauliaus VI kanonizacijos procesą. Sulig šia sukaktimi istorija užleidžia vietą dabarčiai ir ateičiai: popiežius Pranciškus ką tik nusprendė užbaigti Pauliaus VI kanonizacijos procesą, o didžiojo modernybės popiežiaus paskelbimo šventuoju laukiama netrukus – dar šiemet.
Dr. Liudas Jovaiša