01
05 /
2019
Prieš 1350 metų, 669 m. gegužės 27 d., šv. Teodoras Tarsietis atvyko į Britaniją. Šis Bizantijos graikas (apie 602 – 690), kaip ir apaštalas Paulius, gimė Tarse. Jaunystėje pažino Sirijos kultūrą, gyveno persų Sasanidų valdžioje, pasitraukęs nuo Tarsą užėmusių musulmonų arabų lavinosi Konstantinopolyje, o galiausiai apsistojo Romoje. Čia, gyvendamas Rytų apeigų vienuolių bendruomenėje, susipažino su lotyniškąja literatūra.
Konsekruotas vyskupu Romoje, šv. Teodoras Tarsietis buvo popiežiaus paskirtas septintuoju Kenterberio arkivyskupu – ir tapo pirmuoju vyriausiu visos Anglijos ganytoju. Jis sutvarkė krašto vyskupijų padėtį (vakuojantiems sostams parūpino vyskupus, kai kurias vyskupijas padalijo), įtvirtino Romos Bažnyčios papročius ir kalendorių (pvz., Velykų datą), Kenterberyje įsteigė mokyklą – svarbų Anglijos intelektualinį centrą (nuo jo prasidėjo krikščioniškosios anglosaksų kultūros „aukso amžius“), sėkmingai tarpininkavo tarp konfliktuojančių Britanijos karalių. Šv. Teodoras Tarsietis pritaikė romietišką centralizuotos Bažnyčios idealą Anglijos sąlygoms – įkūrė tvarią centralizuotą Bažnyčią, vadovaujamą Kenterberio arkivyskupo ir remiamą pasaulietinių valdovų.
Prieš 500 metų, 1519 m. gegužės 1 d., šventuoju paskelbtas Pranciškus Paulietis (1416–1507). Iš Kalabrijos (pietų Italijos) kilęs Pranciškus nuo kūdikystės buvo paskirtas sekti savo bendravardžio neturtėlio iš Asyžiaus pėdomis, ir nuėjo dar toliau – iki asketiško atsiskyrėlio gyvenimo. Jo pavyzdžio įkvėpti pasekėjai, šv. Pranciškaus Asyžiečio atsiskyrėliai, pradėjo duoti ketvirtąjį – gyvūninės kilmės produktų nevalgymo – įžadą. Naujajai vienuolijai (ji galiausiai buvo patvirtinta Minimų (t. y. mažiausiųjų) ordino vardu) Pranciškus Paulietis parašė regulą ir šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu įkūrė tris – vyrų, moterų ir pasauliečių – ordinus. Karaliaus Liudviko XI pakviestas į Prancūziją, Pranciškus Paulietis buvo vertinamas šio monarcho įpėdinių – Karolio VIII ir Liudviko XII, kurie nebeleido garsiajam atsiskyrėliui grįžti į Italiją. Pranciškus Paulietis mirė sulaukęs 91-erių, ir vos po 12 metų buvo paskelbtas šventuoju. XVI a. viduryje Prancūzijoje vykstant religiniams karams, protestantai sudegino jo kūną, tačiau šventojo kaulai, kaip relikvijos, buvo išsaugoti. Šv. Pranciškus Paulietis liturginiame kalendoriuje pagerbiamas balandžio 2-ąją – savo gimimo dangui dieną. Jis yra gimtosios Kalabrijos, taip pat Panamos bei jūrininkų globėjas.
Prieš 500 metų, 1519 m. gegužės 2 d., mirė Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci). Didysis Renesanso dailininkas ir išradėjas trejus metus (1513–1516) praleido popiežiaus Leono X dvare Vatikane. Leonardo freska „Paskutinė vakarienė“, nutapyta Milano dominikonų vienuolynui, – dažniausiai reprodukuojamas visų laikų religinis atvaizdas, o paveikslas „Pasaulio Išganytojas“, 2017 m. aukcione nupirktas už 450 mln. dolerių, yra brangiausiai parduotas visų laikų dailės kūrinys.
Prieš 550 metų, 1469 m. gegužės 31 d., gimė Portugalijos karalius Manuelis I Laimingasis. Jo valdymo metu (1495–1521) Portugalijos karalystė pasiekė savo klestėjimo viršūnę – ji virto pirmąja pasaulyje globalia imperija, turinčia didžiausią laivyną ir susikrovusia turtus iš tarptautinės prekybos. Karaliaujant Manueliui I portugalų jūrininkai atrado Braziliją, apiplaukė Afriką ir pradėjo kurti prekybos punktus Tolimuosiuose Rytuose – Indijoje, Kinijoje, Malaizijoje. Tai sudarė sąlygas ir krikščionybės plėtrai – Manuelis pasirūpino pasiųsti misionierius į naujai atrastas žemes. Jis buvo religingas monarchas: popiežių dukart apdovanotas auksine rože, noriai angažavosi Kryžiaus karui prieš turkus, 1496 m. iš savo karalystės išvijo žydus, Lisabonoje įkūrė jeronimitų vienuolyną. Jame buvo palaidotas pats; 2007 m. buvusio vienuolyno pastatuose pasirašyta Europos Sąjungos Lisabonos sutartis.
Prieš 250 metų, 1769 m. gegužės 19 d., popiežiumi išrinktas Klemensas XIV (1705–1774). Džovanis Vinčencas Antonijus Ganganelis (Giovanni Vincenzo Antonio Ganganelli), jaunystėje mokęsis jėzuitų ir pijorų mokyklose, buvo Mažesniųjų brolių konventualų ordino narys. Vienuolijoje jis dėstė filosofiją ir teologiją, buvo išrinktas Ordino generaliniu definitoriumi. Popiežiaus Klemenso XIII pakeltas kardinolu, po tris mėnesius trukusios konklavos (jos metu esminis buvo Jėzaus Draugijos panaikinimo klausimas) buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko savo pirmtako ir globėjo vardą. Svarbiausias Klemenso XIV darbas, dėl kurio jis minimas Bažnyčios istorijoje – Jėzaus Draugijos (jėzuitų ordino) panaikinimas (1773). Galbūt dėl to daugiau nė vienas popiežius nepasirinko Klemenso vardo?
Prieš 200 metų, 1819 m. gegužės 5 d., gimė Stanislovas Moniuška (1819–1872). Senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštės (dabar – Baltarusijos) teritorijoje gimęs lenkų romantinės muzikos klasikas, nacionalinės operos kūrėjas, nesvetimas Vilniui. Čia jis sutiko būsimąją žmoną Aleksandrą Miulerytę ir praleido aštuoniolika metų (1840–1858), dirbdamas vargonininku Šv. Jono bažnyčioje. Būdamas vienas iš Šv. Cecilijos brolijos steigėjų, Moniuška bažnyčioje subūrė mėgėjų chorą, su kuriuo, pasitelkęs orkestrantus, atliko visą Mozarto „Requiem“, o taip pat Haidno „Pasaulio sutvėrimo“ ir Mendelssohno „Šv. Pauliaus“ oratorijų dalis. Būtent Vilniuje parašyta daug Moniuškos religinių kūrinių – keturios „Aušros Vartų litanijos“ chorui ir orkestrui, įvairios giesmės, motetai, taip pat beveik visa vargoninė jo kūryba (preliudai tradicinių giesmių (pvz., „Graudžių verksmų“) temomis). 1922 m. pastatytas Stanislovo Moniuškos paminklas prie Šv. Kotrynos bažnyčios – pats seniausias tokio pobūdžio atminimo ženklas Vilniuje.
Prieš 50 metų, 1969 m. gegužės 17 d., mirė Prahos arkivyskupas kardinolas Josefas Beranas (1888–1969). Jis gimė Pilzene, studijas baigė ir kunigu buvo įšventintas Romoje prieš I pasaulinį karą. Grįžęs į tėvynę, dirbo sielovadininku darbininkų rajono parapijoje, seserų vienuolių kapelionu, mokytojų instituto direktoriumi, vadovavo seminarijai, dėstė universitete. Nacių okupacijos metu, 1942 m. birželį, monsinjoras Beranas buvo areštuotas ir be teismo įkalintas kaip maištingas ir pavojingas asmuo. Pustrečių metų jis, kaip kalinys Nr. 25844, praleido Dachau koncentracijos stovykloje, kur per plauką išgyveno 1943 m. siautusią šiltinės epidemiją. 1945 m., grįžęs į Prahą, monsinjoras Beranas pelnė Geležinį kryžių ir Pasipriešinimo didvyrio medalį (aukščiausius Čekoslovakijos Respublikos apdovanojimus), o netrukus, 1946 m., buvo paskirtas Prahos arkivyskupu.
Čekoslovakijoje valdžią perėmus komunistams (1948), naujasis Prahos arkivyskupas uždraudė kunigams duoti ištikimybės valdžiai priesaiką (vadindamas tai krikščionių tikėjimo išdavyste), viešai protestavo prieš Bažnyčios žemės atėmimą ir religinės laisvės naikinimą. Pasmerkęs kaip atskalūnišką komunistų valdžios suorganizuotą Čekijos katalikų akciją, Beranas peržengė „raudonąsias linijas“, tad iš pradžių buvo uždarytas namų arešte (1949–1951), o vėliau išvežtas iš Prahos ir kalintas (1951–1963) įvairiose slaptose vietose. Popiežiui Jonui XXIII pasveikinus arkivyskupą Beraną auksinio kunigystės jubiliejaus proga (1961), laiškas grįžo popiežiui su prierašu: „Neįteikta“, tad Šventasis Tėvas paviešino sveikinimo tekstą Vatikano dienraštyje „L‘Osservatore Romano“. 1963 m. arkivyskupas paleistas iš kalinimo, tačiau jam ir toliau neleista eiti savo pareigų. Galiausiai Vatikanas su Čekoslovakijos valdžia susitarė, kad Beranui bus leista išvykti į Romą, o Prahos arkivyskupijai administruoti bus paskirtas kitas dvasininkas. Arkivyskupui tai reiškė laisvę, bet drauge ir tremtį iš gimtosios šalies iki gyvos galvos, ir šio praradimo, reikia manyti, jam nekompensavo nei kardinolo titulas (1965), nei ovacijos atsistojus paskutinėje II Vatikano Susirinkimo sesijoje (Beranas kalbėjo apie tai, ką įkūnijo visus savo gyvenimu – apie Bažnyčios laisvę), nei pagaliau privilegija būti palaidotam Vatikano Šv. Petro bazilikos grotose, apeigas atliekant pačiam popiežiui (Pauliui VI). Josefas Beranas buvo vienintelis čekas, sulaukęs tokios garbės; 2018 m. jo palaikai perlaidoti Prahos Šv. Vito katedroje.
Josefas Beranas – ne vien herojiškas viešojo gyvenimo veikėjas, bet visų pirma tikėjimo žmogus. Visuose išmėginimuose jis liko ištikimas krikščionio ir dvasininko pašaukimui, maldoje sėmėsi stiprybės iš Viešpaties ir iki gyvenimo pabaigos išlaikė stebėtiną santūrumą, švelnumą, veido giedrumą ir šypseną. Jo beatifikacijos procesas Prahos arkivyskupijos lygmeniu užbaigtas 2018 m., tad Josefą Beraną dabar galime tituluoti ne vien arkivyskupu ar kardinolu, bet daug prakilniau – Dievo tarnu.
Dr. Liudas Jovaiša
