01
11 /
2022
Rusų ikonografijos mokykla, „Gelbėtojas su dangaus galybėmis“ (XVI a.), Odesos nacionalinis dailės muziejus, Ukraina.
Kadangi baigiantis liturginiams metams vėl švęsime Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, „Magnificat“ skaitytojus visą mėnesį lydės ikona, rusiškai vadinama Spas v silach (Gelbėtojas su dangaus galybėmis), saugoma Odesos dailės muziejuje. Kadaise ji buvo centrinė ikonostaso ikona, tikintiesiems nuolat primenanti tai, kas svarbiausia. Ši XVI a. ikona, kaip deimantas gryninta nuo ankstyviausių amžių, yra tarsi teologinis traktatas, užrašytas spalvomis. Nors akivaizdu, kad tai – rusų mokyklos ikona, žinių apie jos sukūrimo aplinkybes nėra, nieko nežinome ir apie autorių. Mūsų dienas yra pasiekę tik nedaugelio ikonografų, kurie dažniausiai buvo vienuoliai, vardai. Trokšdami atskleisti Viešpaties veidą, jie patys stengėsi likti šešėlyje. Ikona buvo traktuojama kaip Šventosios Dvasios įkvėpta visos Bažnyčios kūryba, kurios originalas yra pats Viešpats, Mergelė Marija ir šventieji, o ikona – tik langas, priartinantis neregimą dvasinę tikrovę.
Majestas Domini (Viešpaties didybės) ikonografijos atsiradimas Vakaruose
Visą pirmųjų krikščionių gyvenseną buvo persmelkęs tikėjimas greitu Viešpaties atėjimu. Ankstývosios krikščionių bendruomenės šventines apeigas ir maldas užbaigdavo aklamacija Maranathà, sudaryta iš dviejų aramėjiškų žodžių, kurie, priklausomai nuo tarimo, gali reikšti maldavimą: „Ateik, Viešpatie!“, arba tikėjimo įkvėptą tikrumą: „Taip, Viešpats ateina; Viešpats yra arti.“
Gyva viltis sulaukti greito Viešpaties atėjimo ilgainiui įgavo ir meninę išraišką. Jau ankstyviausiais laikais susiformavo Majestas Domini ikonografija – Jėzus, sėdintis soste migdolo formos aureolėje, apsuptas keturių simbolinių būtybių [1]. Jos pagrindu tapo bibliniai tekstai, kur Jėzaus vaizdinys Apreiškime Jonui atspindėjo ir Senojo Testamento regėjimuose išreikštą Viešpaties didybę . Majestas Domini – vienas svarbiausių ikonografinių siužetų per visus Viduramžius – mums atskleidžia ir teologų pastangas Naująjį Testamentą skaityti kaip Senojo Testamento atbaigimą bei išsipildymą, ir norą pavaizduoti Kristų – regimosios ir neregimosios Bažnyčios nekintamą pagrindą, – kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina. Toks Kristus dažnai vaizduotas apsidėse ir gotikinių bažnyčių fasaduose virš įėjimo, tuo pabrėžiant, kad jis yra vartai, per kuriuos tikintieji įeina ne tik į Bažnyčią, bet ir amžinąjį gyvenimą.
A. Rubliovo [2] mokykla ir Spas v silach ikonografijos susiformavimas
Įspūdingo dydžio Kristus Pantokratorius (Visatos Valdovas) vaizduotas jau bizantiškų bažnyčių kupoluose. XV a. pradžioje Rusijoje susiformavo nauja ikonografija, susijusi su Rubliovo mokykla ir aukštojo ikonostaso atsiradimu cerkvėse. Jame ši ikona, ilgainiui pavadinta Spas v silach, užėmė centrinę vietą deesis (graikiškai – meldimas) eilėje. Joje šalia pagrindinės Jėzaus ikonos vaizduojami šonu pasisukę Mergelė Marija, Jonas Krikštytojas, arkangelai Mykolas ir Gabrielius bei kiti šventieji, užtariantys žmoniją. Yra išlikusios kelios A. Rubliovui priskiriamos šio tipo ikonos. Jų išskirtinis bruožas tas, kad Jėzus Kristus vaizduojamas sėdintis soste kaip pasaulio Teisėjas ir Gelbėtojas. Jį matome geometrinių figūrų fone: ant raudono kvadrato, kurio kampuose pavaizduotos keturios Apreiškimo būtybės, uždėtas mėlynas ar žalsvas ovalas, o ant jo esančiame raudoname rombe pavaizduotas Jėzus. Simbolinis dangaus jėgų vaizdavimas ir suteikė ikonai pavadinimą, kuris lietuviškai galėtų būti verčiamas kaip „Gelbėtojas su dangaus galybėmis“, tačiau jos pavaizduotos neryškiai, grafiškai, beveik paslėptos pagrindinių spalvų, suteikiant mįslingumo, o kartu, ir pirmiausia, žvilgsnį nukreipiant į Jėzų. Rubliovas Bažnyčios tradiciją ir teologiją stengėsi išreikšti tokia menine simbolių kalba, kuri kviestų maldai ir padėtų susitelkti į tai, kas svarbiausia, neišsibarstant detalėse. Neįtikėtinos ramybės kupinos subtilių spalvų Rubliovo ikonos turi aiškiai išreikštą amžinybės matmenį.
Viršelio ikona
Įsižiūrėkime į „Magnificat“ viršelį puošiančią ikoną, tęsiančią XV a. pradžioje susiklosčiusią tradiciją. Kristus, vilkintis aukso spalvos tunika ir apsiaustu, sėdi soste. Jo dešinė ranka pakelta laiminti, kairėje – atskleista Evangelija. Visõs turtingos simbolikos, sutelktos šioje ikonoje, vienareikšmiškai išaiškinti negalėtume, tačiau ji puikiai išreiškia Laiško kolosiečiams žodžius: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam. […] Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 15–16. 19–20). Raudona ir mėlyna spalvos ikonoje simbolizuoja Gelbėtojo dieviškosios ir žmogiškosios prigimties sąjungą Kristuje – Dangaus Karalystę ir žemiškąjį pasaulį, gailestingumą ir tiesą, Dvasios ugnį ir Gyvąjį vandenį, nepažinumą ir įsikūnijimą. Ikona užpildyta geometrinių figūrų, kurios reprezentuoja visatos, visos kūrinijos vaizdą: raudonas apatinis kvadratas yra žemė, nes pagal tradicinę sampratą keturkampis laikomas žemiška figūra: keturi pagrindiniai taškai, keturi elementai. Dangaus Karalystė žemėje sklinda skelbiant Gerąją Naujieną – tai rodo evangelistų simboliai kvadrato kampuose. Mėlynas ovalas simbolizuoja dangaus sferą, bekūnių jėgų pasaulį, angelus, dangiškąją hierarchiją. Viskas, kas ikonoje supa Kristų – šešiasparniai angelai serafimai, sosto pėda, sparnuoti ratai su akimis ir pats sostas, – yra simboliniai dangaus jėgų vaizdai. Soste sėdinčio Jėzaus Kristaus figūra pavaizduota raudoname rombe. Skirtingai nei raudonas apatinis kvadratas, šis rombas simbolizuoja dangiškąją ugnį, ugningą Dievybės prigimtį. Laiminimo gestas liudija tradiciją tam tikru būdu sudėtais pirštais atskleisti Jėzaus Kristaus vardo reikšmę – du ištiesti pirštai nurodo jo dievišką ir žmogišką prigimtis, o trys sulenkti pirštai – Švč. Trejybę.
Keturios būtybės ikonos kampuose, panašios į liūtą, jautį, žmogų ir erelį, paprastai aiškinamos kaip keturi evangelistai. Šalia keturių būtybių šioje ikonoje užrašyti ir jų vardai. Įsižiūrėję matome, kad evangelistų siejimas su gyvūnais ne visai atitinka mums žinomą ir nusistovėjusią tvarką. Esame įpratę angelą (žmogų su sparnais) priskirti Matui, liūtą – Morkui, jautį – Lukui ir erelį – Jonui. Šioje ikonoje erelio ir liūto simboliai susikeičia, nes amžiams bėgant yra buvę ir kitokių juos aiškinančių schemų. Šiuo atveju remiamasi II a. gyvenusio šv. Ireniejaus, kuris pirmasis simboliškai susiejo evangelistus su gyvūnais, interpretacija. Savo pasirinkimą jis aiškina taip: žmogus yra Mato simbolis, nes jo evangelija prasideda Jėzaus genealogija; liūtas – Jono, nes jo evangelijos pradžia kupina pasitikėjimo; jautis – Luko, nes jo evangelija prasideda kunigiška auka, o erelis yra Morkaus, kurio evangelija prasideda Izaijo pranašyste, simbolis.
Mūsų aptariamoje ikonoje pavaizduotas Jėzus kairėje rankoje laiko knygą. Tai – ir Gyvenimo knyga, kurioje įrašyti išgelbėtųjų vardai, ir Dievo Apreiškimo knyga – Evangelija, dovanota mums Viešpaties, jo Gerosios Naujienos ir Žodžio, kuris ateina teisti pasaulio, simbolis. Atverstoje knygoje galime perskaityti įrašą: „Tada atsisės Dievo sūnus soste…“, kuris nurodo į Paskutinįjį teismą: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje“ (Mt 25, 31–33). Nors Jėzus ir vaizduojamas kaip teisėjas, bet prieš mus – ypatingą viltį nešanti ikona. Nepamirškime, kad ji yra deesis dalis, tad supama galingų užtarėjų – Mergelės Marijos, Jono Krikštytojo ir kitų šventųjų. Galėtume prisiminti ir mūsiškį Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą, taip pat sumanytą kaip deesis kompoziciją kartu su Kristaus, Pasaulio Valdovo, atvaizdu, kurį dabar mena tik neryški freska kitoje Aušros Vartų pusėje ir kurio vietą dabar, galėtume sakyti, simboliškai užima Gailestingojo Jėzaus paveikslas.
Viltingai ištardama Maranathà, „Sužadėtinė Bažnyčia visos žmonijos vardu kreipiasi į savo Sužadėtinį Kristų, nekantraudama, kad jis ją apkabintų, kad paimtų į savo gyvybės ir meilės pilnatvės glėbį. […] Jei šitaip suvokiame Paskutinįjį teismą, visos baimės ir abejonės dingsta, užleisdamos vietą laukimui ir stipriam džiaugsmui. Tai bus momentas, kai pagaliau būsime pripažinti pasirengę apsivilkti Kristaus šlove tarsi vestuviniu drabužiu ir būsime nuvesti į pokylį, vaizduojantį visišką ir galutinę bendrystę su Dievu,“ – savo 2013-ųjų katechezėje apie Paskutinįjį teismą mus drąsina popiežius Pranciškus.
Jolanta Stupelytė
[1] Šio tipo ikonose supinti Ez 1, 4–28, Dan 7, 9–10. 13–14, Apr 4, 2–11 aprašyti regėjimai.
[2] Andriejus Rubliovas – tapytojas, vienas žymiausių rusų religinės dailės kūrėjų (apie 1360–1428).
