01
04 /
2019
Artėdama prie krikščioniškų metų viršūnės – Velykų nakties šventimo – Bažnyčia liturgijoje ypatingą vietą suteikia vienam seniausių krikščioniškosios tradicijos himnų, pateikiamam šventojo apaštalo Pauliaus Laiške filipiečiams (Fil 2, 5–11). Jį skaitome Verbų sekmadienio mišių antrajame skaitinyje, o pagrindinę šio himno eilutę „Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8 – 9) giedame kaip priegiesmį, prieš skaitydami Kristaus kančios istoriją tiek Verbų sekmadienį, tiek Didįjį penktadienį.
Laiškas filipiečiams yra tarsi dvasinis šventojo Pauliaus testamentas. Jis buvo padiktuotas kalėjime, tikriausiai Romoje, artėjančios kankinystės akivaizdoje (plg. Fil 2, 17). Nuostabu tai, kad šventasis Paulius visame laiške taip džiaugiasi, jog yra Kristaus mokinys ir gali eiti Jo pasitikti, kad net mirtį laiko ne netektimi, bet laimikiu. Laiško pabaigoje jis galingai kviečia būti kupiniems džiaugsmo, kuris yra pamatinė krikščioniškosios būties ir mūsų maldos savybė. Šventasis Paulius rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Iš ko šventasis Paulius semiasi giedrumo, jėgos, drąsos eiti pasitikti kankinystės ir kraujo praliejimo?
Atsakymą atrandame Laiško filipiečiams viduryje, krikščioniškosios tradicijos vadinamoje carmen Christo, giesmėje Kristaus garbei, arba bendriau „kristologiniame himne“. Ši malda pradedama paraginimu: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus.“ (Fil 2, 5) Tas nusistatymas apibūdinamas tolesnėse eilutėse: meilė, dosnumas, nuolankumas, klusnumas Dievui, savęs atidavimas. Kalbama ne tik apie sekimą Jėzaus pavyzdžiu kaip moraliniu dalyku, bet ir apie visos egzistencijos įtraukimą į jo mąstyseną ir veikseną. Malda turi įgalinti vis artimiau pažinti Viešpatį ir susivienyti su Juo, kad galėtume mąstyti, veikti ir mylėti kaip Jis, Jame ir per Jį. Ugdytis Jėzaus nusistatymą, mokytis to yra krikščioniškojo gyvenimo kelias.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės. (Fil 2, 6 – 7)
Šis Kristų aukštinantis himnas pradedamas Jo buvimu, anot graikiškojo teksto, en morphe tou Theou, tai yra buvimu „Dievo pavidalo“ arba, tiksliau, Dievo būvio. Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, negyvena savo „kaip Dievo“ buvimu, kad triumfuotų ir primestų savo viršenybę, nelaiko tai nuosavybe, privilegija ar sergėtinu lobiu. Priešingai, jis „apiplėšė“ pats save prisiimdamas, pasak graikiškojo teksto, morphe doulos, „vergo pavidalą“, kančios, skurdo, mirties paženklintą žmogiškąją tikrovę; tapo visiškai panašus į žmones, išskyrus nuodėmę, kaip vergas visą save atidavė tarnavimui kitiems.
Jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. (Fil 2, 8)
Šventasis Paulius toliau nusako „istorinį“ Jėzaus nusižeminimo kontekstą: „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“. Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi ir nuėjo visiško klusnumo ir ištikimybės Tėvo valiai kelią iki didžiausios aukos – gyvybės atidavimo. Negana to, apaštalas patikslina: „iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Ant kryžiaus Jėzus Kristus patyrė didžiausią pažeminimą: nukryžiavimu bausdavo tik vergus, o ne laisvus asmenis. Kristaus kryžiumi žmogus atperkamas, o Adomo patirtis apverčiama: Adomas, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gviešėsi savo išgalėmis būti kaip Dievas, užimti Dievo vietą ir per tai neteko jam duoto pirminio kilnumo. Jėzus, priešingai, buvo „Dievo būvio“, bet nusižemino, paniro į žmogaus būvį, kad, likdamas visiškai ištikimas Tėvui, atpirktų mumyse esantį Adomą ir sugrąžintų žmogui prarastą kilnumą. Bažnyčios tėvai pabrėždavo, kad Jis tapo klusnus ir per savo žmogiškumą bei klusnumą žmogaus prigimčiai grąžino tai, ko ji buvo netekusi dėl Adomo neklusnumo.
Melsdamiesi, puoselėdami ryšį su Dievu atveriame protą, širdį, valią Šventosios Dvasios veikimui, kad įžengtume į tą pačią gyvenimo dinamiką. Kirilas Aleksandrietis tvirtina: „Dvasios veikimas malonės galia mėgina mus paversti tobula Jo nusižeminimo kopija.“ Žmogiškoji logika, priešingai, stengiasi save įgyvendinti galia, viešpatavimu, galingomis priemonėmis. Žmogus ir toliau trokšta savo jėgomis statyti Babelio bokštą, siekdamas Dievo aukštybės, buvimo kaip Dievas. Įsikūnijimas ir kryžius mums primena, jog visapusiškas savęs realizavimas yra savo valios palenkimas Tėvo valiai, savanaudiškumo atsisakymas, kad būtum pripildytas Dievo meilės bei gailestingumo ir taip taptum tikrai gebantis mylėti kitus. Žmogus savęs neatranda užsisklęsdamas, pats save patvirtindamas. Žmogus save atranda tik išeidamas iš savęs. Ir Adomas norėjo būti panašus į Dievą – tai savaime nėra bloga, – tačiau jis Dievą įsivaizdavo neteisingai. Dievas nėra tas, kuris trokšta vien didybės. Dievas yra meilė, jis save dovanoja pirma Trejybėje, paskui kūrinijoje. O būti panašiam į Dievą reiškia išeiti iš savęs, atiduoti save meilėje.
Todėl ir Dievas Jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų. (Fil 2, 9)
Antroje Laiško filipiečiams „kristologinio himno“ dalyje subjektas pasikeičia; jis nebe Kristus, bet Tėvas. Šventasis Paulius pabrėžia, kad kaip tik dėl klusnumo Tėvo valiai „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 9). Tas, kuris šitaip nusižemino iki vergo būvio, išaukštinamas, iškeliamas aukščiau visko ir gauna vardą Kyrios, „Viešpats“, aukščiausią kilnumą ir viešpatystę.
Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 10–11)
Išaukštintasis Jėzus yra tas pats Paskutinės vakarienės Jėzus, nusivelkantis drabužius, persijuosiantis rankšluosčiu, pasilenkiantis mazgoti apaštalams kojų ir tariantis jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“ (Jn 13, 12–14) Maldoje ir gyvenime visada svarbu atminti štai ką: „Dievop kopiama kaip tik nužengiant prie žemiausio patarnavimo, nužengiant prie meilės, kuri yra Dievo esmė ir todėl iš tikro nuvalanti jėga, įgalinanti žmogų suvokti ir pažinti Dievą.“
Pagal popiežiaus Benedikto XVI katechezę
„Apie kristologinį himną Laiške filipiečiams“ parengė
Giedrius Tamaševičius
Šaltinis: „Bažnyčos žinios“ 2012, nr. 7.
