01
09 /
2019
Šiemet „Magnificat leidiniai“ išleido Cristianos Paccini ir Simone‘o Troisi knygą „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ apie įkvepiantį jaunos šeimos gyvenimą. Joje daug dėmesio skiriama žmogaus gyvybei nuo pat užsimezgimo, niekada nesibaigiančiam džiaugsmui bei pasitikėjimui Dievu.
Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo – jauna italų šeima, patyrusi daugybę išbandymų. Jiedu neteko dviejų kūdikių, mirusių vos gimus, o laukiantis trečiojo užklupo netikėta žinia – Kjarai vėžys. Bet ji nedvejodama pasirinko gimdyti… 2012 m. birželį Kjara gimė Dangui. Nuo 2018 m. ji paskelbta Dievo tarnaite ir jai pradėta beatifikacijos byla. Kviečiame skaityti dar vieną jos biografijos ištrauką.
Praėjo pakankamai laiko, kad Kjaros kūnas atsigautų po pirmojo nėštumo. Nors mažajai Marijai Gracijai Leticijai buvo nustatyta anencefalija, bet Petrilai drąsiai nusprendė jos lauktis, gimdyti ir išlydėti į Rojų. Šį kartą Kjara ir Enrikas jaučia, kad ilgiau laukti su antruoju vaiku būtų tas pats, kas susitaikyti su melu ar atsisakyti malonės. Jie nesupranta: „Kodėl gi reikia laukti? Ar reikia verkti ir atsigauti nuo gedulo?“ Jie išgyveno didelį džiaugsmą, gavo paguodą, kuri užgožė liūdesį. Jie nenori saugotis malonės, kurią Dievas nori dovanoti, jie trokšta antrojo nėštumo. Meilė negali laukti. Netrukus sužino, kad laukiasi Davido Džovanio.
Pradžioje viskas buvo gerai ir mažylis atrodė sveikas. Visi laimingi ir jaučia palengvėjimą. Kai kurie net pradeda kalbėti apie Davidą kaip apie paguodos kūdikį. Šie žodžiai juos be galo skaudina, ypač jei taip sako artimi žmonės. „Tai tas pats, kas sakyti, kad Mariją reikia pamiršti“, – sakė Enrikas. Vėliau paaiškėja, kad mažylis neįgalus – trūksta kojos, o kitos yra tik bigė. „Kur mus vedi?“ – klausė Dievo Kjara ir Enrikas. „Pirmąkart, kai laukėmės Marijos, – pasakojo Kjara, – Dievas mūsų paklausė, ar esame pasirengę palydėti vaiką tiek, kiek Jis prašo. Mes tai padarėme, ir buvo nuostabu. Antrąkart, kai laukėmės Davido, Jis mūsų paklausė, ar esame pasirengę priimti vaiką į savo šeimą, net jeigu jis turės rimtų problemų. Ir šį kartą ištarėme „taip“, tarsi atsakydami į malonės dovaną, kurią gavome mes prieš tai.“
Kad išsiaiškintų, ar yra kokia pagrindinė priežastis, koks nors genetinis veiksnys, galįs turėti įtakos, kad Kjaros pilve išsivysto patologijos, ji su Enriku sutinka atlikti specialius tyrimus. Jie nenori išsiaiškinti, ką daryti, bet nusileidžia aplinkinių spaudimui. Atsakymas aiškus – nerasta nieko, kas galėtų turėti įtakos patologijoms, apsigimimai visiškai atsitiktiniai. Tarp dviejų nėštumų nėra jokio ryšio. Dukart nepasisekė, kaip sakė genetikas. Taigi, jie galutinai išsilaisvina iš gniaužtų tų, kurie atvirai ar užuominomis patarinėjo jiems užsiverti gyvybei. Koks turėjo būti jų sprendimas? Dar ir šiandien Enrikas stebisi: „Dievas kuria gyvybę amžinybei, o aš Jam neleisiu?“
Vėliau paaiškėja, kad Davidui trūksta ne tik kojų, bet ir inkstų, dėl to negali išsivystyti plaučiai. Mažylis kaip ir jo sesuo neišgyvens. Ir nors po Marijos Gracijos Leticijos tiek Enrikas, tiek Kjara jautėsi pasirengę priimti vaiką su visais jo trūkumais, vis dėlto iš meilės sūnui meldė Dievo suteikti jam jėgų nešti savo kryžių. Arba tą kryžių paimti. „Mes negalime jo savintis, – sakė Enrikas. – Neturime teisės į kito žmogaus gyvybę, ir taškas. Viešpats dovanoja man kryžių, turiu jį priimti. Nes tas kryžius atskleis man kažką, ką Viešpats nori man pasakyti.“
Visą šį kelią, ypač ten, kur galėjo atrodyti absurdiška, vedė Dievo ranka. Tai Jo dėka Enrikas ir Kjara gali nešti šį kryžių kupini ramybės. Davido apsigimimas, daug retesnis nei Marijos Gracijos Leticijos, buvo kompleksinis sindromas, kuris neturi net pavadinimo. Šį nėštumą jie sutiko su tokiu pat dėkingumu ir ramybe, kaip ir pirmąjį. Jei kas klausdavo, kaip laikosi pilvelio gyventojas ir kokie jų planai vasarai, Kjara ir šįkart šypsodamasi atsakydavo, kad vos gimęs Davidas Džovanis keliaus į susitikimą Rojuje.
Parengė Karolina Bagdonė
