01
01 /
2016
Jėzus kalbėjo: „Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
1. Auga nežinia kaip
Palyginimą apie sėklą, kuri auga savaime, pateikia tik evangelistas Morkus. Biblistas Alessandro Pronzato teigia, jog šiame palyginime nerandame jokių moralinių pamokymų. Čia nekalbama apie tai, ką reikia daryti, ko vengti, niekaso nedraudžiama ir niekaso neliepiama. Palyginimas mums pasakoja apie sėklos likimą.
Palyginime yra aiškiai išskiriamas žemdirbio triūsas ir sėklos augimas. Žemdirbys turi paruošti dirvą ir pasėti sėklą, o vėliau, grūdams prinokus, jam reikia derlių nupjauti. Tuo tarpu visas augimo procesas priklauso sėklai. Šv. Morkus išryškina keletą augimo etapų: želmuo, varpa, grūdas varpoje. Sėjėjas tik pasėjo. Kas vyksta toliau, kaip sėkla auga, kaip žemė savaime duoda vaisių – viso to sėjėjas nežino. Grūdas auga nepriklausomai nuo jo pastangų, nepriklausomai nuo to, ar jis miega, ar budi; dieną ir naktį. Jei viskas priklausytų tik nuo žemdirbio, tuomet jis negalėtų ramiai sau naktį miegoti, nuolat turėtų prižiūrėti pasėlius. Vis dėl to nepaisant to, kad žemdirbys nežino, kaip tai vyksta, jis yra tikras, kad sėkla duos vaisių.
Palyginimas pabrėžia nepaprasta grūdo galią. Sėklos gyvybinė jėga nėra žemdirbio pastangų vaisius, bet paties grūdo vidinė savybė. Imanentinė sėklos gyvybės galia veikia lėtai, bet veiksmingai, pagal savo dėsnius, kuriuos žmogui yra sunku yra suprasti.
Tikime, kad Dievas veikia per savo Žodį, kad Jo Karalystė yra tarp mūsų, suvokiame Jo Dvasios veikimą, tačiau mes nežinome iki galo kaip. Čia gimsta tikėjimas. Jei mes žinotume Dievo Žodžio veikimo slėpinį, prarastume savyje nuostabos ir pagarbos momentą, tuomet mes norėtume viską kontroliuoti ir pajėgtume įvairiai Žodžiu manipuliuoti. Tai, kadjog mes nežinome kaip, verčia mus susimąstyti, melstis ir kontempliuoti. Jaučiame poreikį pasinerti į Dievo meilę.
Mes nesuprantame, kodėl viena sėkla, kuri turėtų sudygti, nesudygsta, o kita, kuri neturėjo išaugti, duoda nuostabų vaisių. Mes nežinome, kodėl blogoje žemėje, blogai pasėti ir prastai prižiūrimi pasėliai puikiai užauga, o kitur nepaisant puikių pamokslų bei sociologų, psichologų, teologų pastangų viskas eina perniek. Mes niekadauomet to nesuprasime, nes tai ne mūsų reikalas.
Palyginimas mums apreiškia nepaprasta grūdo jėgą. Jis gali sudygti ten, kur šiaip niekas neturėtų augti. Tokiu būdu atrandame jo galią ir jo silpnumą. Tai yra Dievo meilė. Jei Dievas iš meilės tampa silpnasu, tai ta meilė yra kai žkasuo galingou. Meilė gali Sacharą paversti sodu. Gali neįmanoma paversti įmanomau.
2. Mažas kaip garstyčios grūdelis
Palyginimas apie garstyčios grūdelį parodo mums grūdo augimo dinamiką, o kartu ir Dievo Karalystės augimo dinamizmą. Garstyčios grūdelis yra maždaug 1,5 mm skersmens ir nėra pats mažiausias mums žinomas grūdas. Pavyzdžiui, aguonos grūdas yra dar mažesnis. Taigi nei grūdelis nėra pats mažiausias, nei iš jo augantis augalas nėra pats didžiausias; priklausomai nuo garstyčios rūšies jos medelis gali siekti nuo 3 iki 8 metrų aukščio. Bet kuriuo atveju, tai nėra jokiais būdais koks nors Libano kedras. Tačiau žydų ir graikų terpėje buvo žinomas posakis: mažas kaip garstyčios grūdelis. Tai buvo simbolis to, kas yra maža, nereikšminga, tačiau atkreipia į save dėmesį dėl to, jog per tai veikia Dievas. Dievo Karalystės augimas nepriklauso nuo žmonių pastangų, paskaičiavimų ar prognozių. Dangaus Karalystei negalima taikyti žmogiškų standartų. Karalystės didingumas apsireiškia tame kas neturi didelės reikšmės. Garstyčios medžio pasirinkimas nėra atsitiktinis. Juk Jėzus galėjo pasirinkti savo palyginimui pavyzdžiu figos medį, kuris yra labiau išvaizdesnisus, tam, kad parodytų savo karalystės didingumą. Tačiau lygindamas Dievo Karalystę su garstyčios grūdeliu, Jėzus trokšta pabrėžti jos pradžios trapumą ir silpnumą. Dėl Dievo veikimo iš kuklios pradžios, iš to, kas žmonių akyse nedaug yra verta, išauga nuostabi Karalystė, apimanti visas pasaulio tautas.
Jėzus suburia aplink save mažą mokinių grupelę iš paprastų ir visuomenėje neturinčių jokios reikšmės žmonių. Apaštalas Paulius rašo: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą.“ (1 Kor 1, 27–29) Kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo savo kilmės gali prisidėti prie Dangaus Karalystės plėtimo. Kiekvienas yra pašauktas tapti jos piliečiu.
Šiandien Dievo Žodis pasiekė pasaulio pakraščius. Kristaus Bažnyčia yra visuose žemynuose. Vis dėl to atrodo, kad daugelis žmonių to nepastebi. Grandioziniai politinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo įvykiai nustelbia dygstantį garstyčios grūdelį užkariaudami žmonių protus ir širdis. Taip pat ir krikščionys dažnai ilgisi to, kas yra didinga, galinga, kas atitinka šio pasaulio dvasią. Bažnyčios vyresnieji ir jos atsakingieji sielovadinę sėkmę matuoja skaičiais, statistikos duomenimis: kiek sekmadieniais ateina žmonių į šv. Mišias, kiek jų dalyvauja piligriminėse kelionėse, kiek yra grupelių parapijoje ir pan., todėl neįžvelgia dygstančios Dangaus Karalystės kasdienėse vaikų ir suaugusiųjų maldose, mažose, tačiau gyvybingose bendruomenėse, ligonių ir vienišų žmonių aukojamose kančiose, kasdieniuose paprastų žmonių gailestingumo darbuose savo namuose, ligoninėse ir kitose socialinės globos institucijose.
Garstyčios grūdelio palyginimas ragina mus rimtai pažvelgti į kiekvieną dieną pasitaikančias mažas, kuklias, labai žemiškas progas patarnauti savo broliams ir seserims. Dievo Karalystė yra paprastuose gestuose: pasidalijime duona, dar vienos lėkštės padėjime, šypsenoje, solidarumo parodyme, stojime į silpnesniojo pusę ir jo pralaimėtos bylos gynime – visa tai liudija Dangaus Karalystės buvimą tarp mūsų.
3. Dvasinis augimas
Abu šios Evangelijos ištraukos palyginimai parodo, kokį kelią turi nueiti sėkla, kad taptų pribrendusiu grūdu varpoje arba stambiu augalu. Reikia nepaprastos kantrybės ir tikėjimo, kad būtų galima pastebėti tikrą brendimą, kad būtų galima įžvelgti atskirus augimo etapus, kad su viltimi būtų galima laukti vaisiaus.
Palyginimai mus kviečia kantriam dvasiniam augimui. Mes negalime viskoą pasiekti per vienąu akimirkąmomentu. Brandžiu krikščioniu netampama pamojus stebuklinga lazdele. Dvasinis žmogaus augimas vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio, taip, kaip dygstančios sėklos.
Dvasinė žmogaus branda vyksta dėl malonės. Iš mūsų pusės reikia tik bendradarbiavimo. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.“ (Rom 8, 28–29) Tautų apaštalas kviečia gyventi meile. Tik meilė leidžia nuolat augti, dvasiškai tobulėti, pažinti Jėzų: „Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje.“ (Ef 4, 15)
Žmogaus pastangos turi remtis tvirtu įsitikinimu, kad augimą duoda Dievas, tai Jis garantuoja pilną grūdo brandą. Dievas trokšta mūsų pilniausios brandos. Viljamas Lo (William Law) pastebi, kadjog net ir geriausiame klimate, į geriausią dirvą įsodinta šaknis, saulės, lietaus ir vėjo palaiminta neturi tokio tobulo augimo garantijos, kokią turi kiekvienas žmogus, trokštantis to visko, ką jam Dievas gali duoti ir ką jam trokšta duoti. Saulė neišeina pasitikti besigręžiančio į ją pumpuro, tuo tarpu Dievas – visokio gėrio šaltinis – pats save apreiškia žmogui, trokštančiam gyventi su Juo.
Kun. Vladimir Solovej,
Pal. Jurgio Matulaičio parapija
