01
12 /
2017
Gruodžio 14 d. sukanka 1150 metų nuo pop. Adrijono II išrinkimo. Romietis, dviejų ankstesnių popiežių giminaitis, Adrijonas jau dukart buvo atsisakęs Romos vyskupo pareigų, tačiau 867 m. trečią kartą išrinktas, būdamas jau garbingo amžiaus, nusprendė jas priimti. Gal ir be reikalo – penkerius metus trukęs jo pontifikatas nebuvo sėkmingas. Adrijonui sunkiai sekėsi spręsti bėdas, iškilusias tiek su valstybių valdovais, tiek su vyskupais. Vakarų ir Rytų Bažnyčių vienybės labui popiežius patvirtino Konstantinopolio IV visuotinio susirinkimo 21-ąjį kanoną, įtvirtinusį Konstantinopolio patriarcho, kaip antrojo po Romos vyskupo, statusą. Tuo pačiu metu varžydamasis su Bizantija dėl slavų tautų christianizacijos Adrijonas II „pralaimėjo“ Bulgariją Rytų Bažnyčios naudai. Kita vertus, popiežiui pavyko – paskyrus arkivyskupu vienuolį Metodijų (būsimąjį šventąjį ir Europos globėją) – užsitikrinti Moravijos gyventojų ištikimybę Romos vyskupo autoritetui.
Gruodžio 25 d. sukanka 300 metų nuo popiežiaus Pijaus VI gimimo. Grafo šeimos pirmagimis Džianandželas Braskis (Gianangelo Braschi) gimė per pačias 1717 m. Kalėdas Čezenos mieste, Italijoje, Emilijos-Romanijos regione. Išėjęs mokslus vietos jėzuitų kolegijoje ir Feraros universitete, grafaitis Braskis stojo tarnauti vienam kardinolui. Šis jį nusivežė į Romą, kur Braskį pastebėjęs popiežius Benediktas XIV paskyrė jį savo sekretoriumi ir Vatikano Šv. Petro bazilikos kanauninku. Įkopęs į penktą amžiaus dešimtį Braskis galiausiai nutraukė savo sužadėtuves ir priėmė kunigo šventimus; vėliau tapo popiežiaus iždo administratoriumi ir buvo pakeltas kardinolu. Daugiau kaip 4 mėnesius (134 dienas) trukusioje (paskutinėje tokioje ilgoje) konklavoje jis, kaip kompromisinis kandidatas (aktualiausias tuo metu buvo neseniai panaikintos Jėzaus Draugijos atgaivinimo klausimas), 1775 m. vasario 15 d., per 265-ąjį balsavimą buvo išrinktas popiežiumi, gavęs visus konklavos dalyvių balsus, išskyrus savąjį. Kardinolas Braskis pasirinko Pijaus VI vardą ir po savaitės priėmė vyskupo šventimus; dar tą pačią dieną buvo iškilmingai vainikuotas. Po savaitės atvėręs Šventąsias duris, jis pradėjo jubiliejinius 1775 metus.
Pijaus VI pontifikatas buvo pats ilgiausias ligtolinėje popiežių istorijoje (truko daugiau nei 24 metus) ir… vienas pačių nelaimingiausių. Pijui VI, kaip griūvančio senojo, feodalinio pasaulio monarchui, buvo lemta tragiškai susidurti su naujoje, Apšvietos epochoje išryškėjusiu Europos valdovų, o ir jų valstybių vyskupų nepakantumu universaliam Romos vyskupo autoritetui. Ši universalios Bažnyčios ir nacionalinės valstybės, o tuo pačiu dviejų istorinių epochų akistata dramatiškiausiai atsiskleidė popiežiaus gyvenimo pabaigoje: Napoleono kariuomenei užėmus Romą, senelis Pijus VI buvo priverstas vykti į tremtį, mirti Prancūzijoje namų arešte (tai paskutinis popiežius, miręs už Italijos ribų) ir buvo palaidotas kaip „pilietis Gianangelo Braschi“…
Tačiau dar iki šio tragiško finalo popiežiui teko ištisus du dešimtmečius bejėgiškai stebėti tolydžio augančią savo autoriteto krizę – ir tai, kaip katalikams tenka rinktis tarp ištikimybės arba Bažnyčiai, arba savo tautai. Antai Austrijoje imperatorius Juozapas II vienašališkai panaikino kontempliatyvius vienuolynus, pertvarkė vyskupijų ribas ir ėmė steigti valstybines seminarijas, kuriose būtų auklėjami Imperijai lojalūs dvasininkai. Valstybės kontrolė, sakoma, reglamentavusi net žvakių skaičių ant altoriaus, todėl Juozapas II pramintas „imperatoriumi-zakristijonu“. Mėgindamas gelbėti padėtį, Pijus VI nusižemino ir pats leidosi kelionėn į Vieną (tai buvo pirmoji popiežiaus kelionė už Italijos ribų per 250 metų), tačiau bergždžiai – imperatorius jokių nuolaidų nepadarė.
Rusijos Imperijoje, į kurios teritoriją per Pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą pateko dalis Vilniaus ir Livonijos vyskupijų, reikalai klostėsi ne ką geriau: Kotryna II pati savo nuožiūra steigė naujas bažnytines institucijas (pvz., Mogiliavo arkivyskupiją) ir skyrė ganytojus. Pijaus VI pasiųstam legatui teko vien patvirtinti jau įvykusius faktus ir aprobuoti be popiežiaus sutikimo įvestas permainas. Pijaus VI pontifikato pabaigoje katalikiška Abiejų Tautų Respublika galutinai žlugo. Rusijos Imperijos valdžioje atsidūrusių daugumos Lietuvos katalikų ganytojų tiesioginiai ryšiai su Roma buvo nutraukti, tad ne vienoje parapijoje per visą XIX amžių liko galioti kitados terminuotam laikotarpiui būtent Pijaus VI suteikti atlaidai. Per šimtmetį bemaž nesikeitę, tad gerokai įsišakniję, jie ir šiandien sudaro Lietuvos katalikų bažnyčiose švenčiamų atlaidų kalendoriaus pagrindą.
Kur kas dramatiškiau ir brutaliau nei Austrijoje ar Rusijoje klostėsi reikalai Prancūzijoje; čia ištikimybės popiežiui besilaikantiems ir klusnumą civilinei valdžiai prisiekti atsisakantiems katalikų dvasininkams grėsė kalėjimas, tremtis ar egzekucija. Valstybinės valdžios konfrontacijos su Apaštališkuoju Sostu akivaizdoje dalis Prancūzijos vyskupų išsižadėjo ištikimybės popiežiui. Labiau savo šalies valdžiai nei Romos vyskupui buvo linkę paklusti ir kai kurie kitų kraštų hierarchai, o dalis Vokietijos ir Italijos vyskupų, atmesdami Romos ganytojo primatą, pasisakė už kolektyvinį-sinodinį Bažnyčios valdymą.
1798 m. atėjusio išgabenti popiežiaus prancūzų karininko Pijus VI esą paprašęs jam leisti numirti Romoje. Revoliucijos karininkas atsakęs: „Mirti Jūs galite bet kur.“ Tai nutiko 1799 m. rugpjūtį Valanso mieste Prancūzijoje – jo katedroje iki šiol saugoma Pijaus VI širdis. Ir nors šiam popiežiui mirus ne vienas manė, kad Romos vyskupo, kaip universalios Bažnyčios ganytojo, autoritetui atėjo galas, įvykiai pasisuko kitaip. 1800 m. Venecijoje susirinkusi konklava išrinko naują Romos vyskupą – Pijų VII, o šis 1802 m. pasirūpino savo pirmtako palaikus perlaidoti Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Sudygo ir išaugo keletas kuklių Pijaus VI pasodintų daigelių. Būtent šis popiežius paskyrė pirmąjį (Baltimorės) katalikų vyskupą Jungtinėse Amerikos Valstijose; jis pirmasis susitiko su protestantų monarchu – Romoje apsilankiusiu ir Stokholme katalikams bažnyčią suteikusiu Švedijos karaliumi Gustavu III. Tęsdamas pirmtako pradėtą darbą, Pijus VI baigė formuoti Vatikano muziejų erdves ir atvėrė popiežių sukauptus meno turtus plačiajai visuomenei – jais tebesigėrime ir daugiau nei po dviejų šimtmečių. Tad gal ne veltui popiežius Pranciškus, pagerbdamas Pijų VI, šių metų spalio 1 dieną su trumpu vizitu aplankė gimtąją Džianandželo Braskio Čezeną?
Gruodžio 31 d. sukanka 400 metų nuo ispanų dailininko Bartolomėjaus Estebano Muriljo (Murillo) gimimo. Graži proga paskutiniam metų mėnesiui! Gruodžio 8-ąją minime Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, o būtent šio pavadinimo Muriljo paveikslo, itin išpopuliarėjusio XIX–XX a., kartotė ar kopija puošia ne tik dažną Lietuvos bažnyčią, bet ir ne vienus Lietuvos katalikų namus… Apsidairykime!
Dr. Liudas Jovaiša
