10
12 /
2018
Prieš 1750 metų, 268 m. gruodžio 26 d., mirė popiežius šv. Dionizas. Romos vyskupu vietos bendruomenės kunigas Dionizas (manoma, kilęs iš Graikijos) buvo išrinktas sumaišties ir pakrikimo laikotarpiu – po pirmtako šv. Siksto II kankinystės (258 m.) ir bemaž metus trukusios popiežiaus sosto vakansijos. 8–9 metus trukęs Dionizo pontifikatas sutapo su laikinos krikščionių persekiojimo atvangos laikotarpiu. Tapęs popiežiumi, Dionizas budriai sergėjo tikėjimo mokymą – sušaukęs sinode pasmerkė triteizmą (t. y. trijų Dievo asmenų išskyrimą į atskirus Dievus). Klaidingu mokymu apkaltintas jo bendravardis, Aleksandrijos vyskupas Dionizas pakluso Romos vyskupo ištarmei, tad Dionizo pontifikatas sustiprino popiežiaus autoritetą sprendžiant ginčytinus tikėjimo klausimus. Popiežius Dionizas buvo jautrus ne vien tikėjimo mokymo raidei, bet ir gyvajai Bažnyčiai – tapęs Romos vyskupu, jis pasirūpino kuo greičiau pasiųsti brolišką finansinę paramą nuo priešų antpuolių nukentėjusiems Kapadokijos (sritis dabartinėje Turkijoje) krikščionims.
Prieš 1600 metų, 418 m. gruodžio 26 d., mirė popiežius šv. Zosimas. Trumpas (trukęs vos pusantrų metų) šio graiko pontifikatas buvo audringas: ginčytasi dėl popiežiaus teisės skirti vieną ar kitą vyskupą, Romos jurisdikcijos Afrikos Bažnyčiai, pakartotinai smerktas Pelagijaus ir jo šalininkų mokymas. Mirdamas šv. Zosimas paliko daug įtampos tarp Italijos, Galijos ir Afrikos katalikų; jo kūnas buvo palaidotas Romos Šv. Lauryno už sienų bazilikoje.
Prieš 1600 metų, 418 m. gruodžio 28 d., popiežiumi išrinktas šv. Bonifacas I. Trečią dieną po pirmtako mirties Romos vyskupu išrinktam romiečiui kunigui teko kovoti dėl pripažinimo su konkurentu – diakonu Eulalijumi; tai buvo jau penktoji schizma Romos krikščionių bendruomenės istorijoje. Vis dėlto ji netruko ilgai – popiežiaus Bonifaco konkurentas, sulaužęs susitarimą, kuriuo buvo numatyta, kad abu pretendentai paliks Romą ir lauks susirinkimo sprendimo, prarado imperatoriaus paramą. Nuo tol į Romą grįžusio Bonifaco pontifikatas, trukęs ketverius metus, buvo ramus ir taikingas. Pagrindinis jo bruožas – uoli popiežiaus parama šv. Augustinui, kovojusiam su gimtąją, arba Adomo nuodėmę (t. y. prigimtinį – paveldimą ir visuotinį – žmogaus nuodėmingumą) neigusia pelagianizmo doktrina.
Prieš 1000 metų, 1018 m. gruodžio 1 d., mirė Merseburgo vyskupas Titmaras. Šis iš Saksonijos kilmingųjų kilęs išsilavinęs dvasininkas, Magdeburgo kapitulos narys, artimas Šventosios Romos imperatoriaus dvarui, tapęs vyskupu parašė 908–1018 m. įvykius apimančią kroniką – vieną iš svarbiausių misionieriaus ir kankinio šv. Brunono Kverfurtiečio gyvenimo šaltinių. Atrodo, kad Titmaras Merseburgietis turėjo progos asmeniškai pažinti Brunoną Magdeburge, o 1009 metai abiem buvo savotiškai reikšmingi: vienas nukeliavo į dangų, o kitas įžengė į vyskupo sostą. Gražu, kad antrasis pirmojo nepamiršo…
Prieš 500 metų, 1518 m. gruodžio 23 d., buvo funduota Aukštadvario parapinė bažnyčia. Jos klebono aprūpinimą suteikė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Senasis. Jam priklausiusiame Aukštadvario miestelyje įsteigta pirmoji bažnyčia turėjo būti dedikuota valdovo šventųjų globėjų Stanislovo ir Zigmanto garbei. Klebono išlaikymui Zigmantas Senasis paskyrė visų rūšių javų dešimtinę iš Aukštadvario valdos ir keturių kapų grašių metinį mokestį nuo valdovo karčemų, esančių miestelyje. Taip pat buvo dovanoti du su dvaro žeme besiribojantys ežerai („Ilgelis“ ir „Skritas“ – gal dab. Navos ir Skrebio ežerai?), keturi tušti sklypai, skirti klebonijai, mokyklai ir klebono dvarui, bei trijų nelaisvųjų valdinių šeimynos drauge su jų žemėmis.
Per pusę tūkstantmečio ši Aukštadvario šventovė patyrė nemažų transformacijų. XVII a. 1 pusėje miestelyje įsikūrus dominikonų konventui, parapinė bažnyčia, atrodo, buvo perduota vienuolių žinion. XIX a. vienuolyną uždarius, jo šventovė pertvarkyta į stačiatikių cerkvę, o katalikų bažnyčios suvis nebeliko. Tik XX a. pradžioje parapinė bažnyčia buvo atkurta – naujoje vietoje ir nauju (Kristaus Atsimainymo) titulu.
Prieš 300 metų, 1718 m. gruodžio 9 d., mirė geografas, pranciškonų konventualų vienuolis Vinčencas Marija Koronelis (Vincenzo Maria Coronelli). Penktasis Venecijos siuvėjo vaikas anksti pramoko ksilografijos amato. Įstojęs į pranciškonų konventualų ordiną, pasižymėjo gabumais geografijai ir matematikai, tapo teologijos daktaru, o galiausiai – ir viso Ordino generaliniu ministru. Vis dėlto svarbiausia jo gyvenimo dalis prabėgo gimtojoje Venecijoje, braižant žemėlapius ir gaminant gaublius. Pirmąsias dangaus ir žemės sferas brolis Vincentas pagamino Parmos kunigaikščiui – ir veikiai buvo pakviestas į Paryžių pagaminti poros didžiulių (bemaž 4 m skersmens) gaublių karaliui Liudvikui XIV. Būtent gaubliai atnešė broliui Vincentui didžiausią šlovę; šiandien jais didžiuojasi bibliotekos ir muziejai įvairiose Italijos vietovėse, kitose Vakarų Europos šalyse bei JAV. Gimtojoje Venecijoje brolis Vincentas įkūrė pirmąją pasaulyje geografijos draugiją – „Argonautų kosmografijos akademiją“. Šiandien jo vardu vadinama tarptautinė gaublių tyrinėtojų draugija.
Prieš 100 metų, 1918 m. gruodžio 1 d., pal. Jurgis Matulaitis konsekruotas vyskupu; 1918 m. gruodžio 8 d. jis atliko ingresą į Vilniaus katedrą. Vyskupo šventimų apeigomis Žemaičių vyskupijos katedroje Kaune kunigas ir marijonų vienuolis Jurgis Matulaitis įsijungė į apaštališkosios įpėdinystės grandinę – jo „tėvu“ šioje dvasinėje genealogijoje tapo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Šis apskritai buvo vienintelis apeigose dalyvavęs vyskupas, mat dėl sumaišties po ką tik pasibaigusio I pasaulinio karo į konsekraciją negalėjo atvykti į ją kviesti Seinų ir Minsko vyskupai.
Savaitę po konsekracijos naujasis vyskupas praleido Kaune: mokėsi liturginių apeigų, o per porą dienų pas Aukštosios Panemunės parapijos kleboną Justiną Staugaitį parengė ingreso prakalbas. Į Vilnių naujasis vyskupas išvyko traukiniu tik pačios ingreso dienos rytą – be atskiro kupė ir šiaip jau vos gavęs bilietus. Pakeliui pasveikintas Lentvario klebono ir parapijiečių, Vilniaus stotyje buvo sutiktas katedros kapitulos, Lietuvos Tarybos ir miesto valdžios atstovų. Pakeliui į katedrą sustojus Aušros Vartuose, čia sukalbėta Marijos litanija ir sugiedota „Tavo apgynimo šaukiamės“, o naujasis vyskupas trumpai prabilo į maldininkus. Daug aistrų ir ginčų sukėlė kalbų vartojimas ir politinės valdžios traktavimas per ingresą katedroje. Čia naujasis vyskupas žmonėms prabilo pirmiausia lenkiškai (daugiausia vartojama kalba), o paskui lietuviškai. Jis norėjo, kad paskyrimo bulė būtų perskaityta ir baltarusių kalba, tačiau prisiderino prie priešingos kapitulos nuomonės. Katedros kapitula nenorėjo pripažinti ypatingo Lietuvos Tarybos, kaip formaliai aukščiausios civilinės valdžios organo, statuso. Kadangi šiai nebuvo skirta specialios vietos ingreso apeigose, Tarybos nariai apskritai nedalyvavo; paskui ginčytasi, ar leisti Tarybos nariams pirmiesiems pasveikinti vyskupą…
Prieš 50 metų, 1968 m. gruodžio 10 d., mirė evangelikų reformatų teologas Karlas Bartas (Barth) ir kunigas, trapistų vienuolis, teologas, poetas, mistikas Tomas Mertonas (Thomas Merton). Didžiausio XX amžiaus evangelikų teologo ir vieno įtakingiausių XX amžiaus dvasinių mokytojų gyvenimai pernelyg turtingi ir sudėtingi, kad duodųsi striukai aprašomi šioje „Magnificat“ skiltyje. Šia proga siūlyčiau tik pastebėti Apvaizdos ranką, kuri šių didžių, nestandartinių ir į savo konfesijos rėmus lengvai netelpančių asmenybių likimus tarsi sujungė abiem bendra gimimo Dangui (kaip tikimės) diena.
Laukiant Kalėdų švenčių, nevalia neprisiminti vieno „mažosios istorijos“ fakto – kad prieš 200 metų, 1818 m. gruodžio 24 d., pirmą kartą buvo atlikta giesmė „Tyli naktis“. Jos istorija – tarsi žemiškas atitinkamo dieviškosios istorijos epizodo atbalsis. Kuklus ir paprastas dviejų Austrijos kaimo žmonių kūrinys (kunigo eilės, kurioms mokytojas-vargonininkas muziką parašė vos per porą valandų), aną Kalėdų naktį suskambęs mažame Oberndorfo kaimelyje, šiandien plačiai aidi visame pasaulyje…
Dr. Liudas Jovaiša
