15
12 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Gruodžio 8 dieną prasidedantys jubiliejiniai Gailestingumo metai primena, kad tądien lygiai prieš 50 metų, 1965 m. gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, baigė darbą Vatikano II Susirinkimas. Uždarymo išvakarėse, gruodžio 7 d., popiežius Paulius VI paskelbė apie seniausios Šv. Sosto kongregacijos, skirtos Bažnyčios mokymo sergėjimui, pertvarką. Tai buvo Oficijos kongregacija; ji taip vadinta nuo 1908 m., o iki tol buvo žinoma Inkvizicijos vardu. Paulius VI padarė keletą svarbių pakeitimų. Pirma – pervadino įstaigą Tikėjimo mokslo kongregacija. Antra – nusprendė, kad jai oficialiai vadovaus kardinolas, mat lig tol formalus šios kongregacijos, kaip pačios svarbiausios, prefektas būdavo pats popiežius.
Tą pačią gruodžio 7 dieną, tuo pačiu metu Romoje ir Konstantinopolyje, buvo paskelbta bendra katalikų ir ortodoksų deklaracija, pasirašyta Romos popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atėnagoro. Ja abi pusės atšaukė ir pasmerkė užmarščiai ekskomunikas, kuriomis buvo apsikeista 1054 metais. Šios ekskomunikos, nors skirtos ir galiojusios vien konkretiems asmenims, o ne ištisoms Bažnyčių bendruomenėms, ilgainiui tapo Rytų ir Vakarų Bažnyčių atsiskyrimo simboliu – o drauge ir pirmąja kliūtimi abiejų Bažnyčių ekumeninio suartėjimo ir bendradarbiavimo kelyje. 1965 m. deklaracija Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių vadovai pareiškė, kad gailisi dėl šia proga abipusiai išsakytų įžeidžių žodžių bei nepagrįstų priekaištų ir apgailestauja dėl kitų įvykių, kurie, veikiant įvairioms aplinkybėms – taip pat ir tarpusavio supratimo bei pasitikėjimo trūkumui – išskyrė Rytų ir Vakarų krikščionis. Drauge išreikšta viltis, kad veikiant Šventajai Dvasiai šie skirtumai bus įveikti – apvalant širdis, apgailint istorines klaidas ir tvirtai apsisprendžiant siekti savitarpio supratimo ir bendro tikėjimo išpažinimo.
Susirinkimui baigiantis, 1965 m. gruodžio 5 d., Romoje, Nekalčiausiosios Mergelės Marijos oblatų vienuolyno koplyčioje, kardinolas Carlo Confalonieri vyskupu konsekravo Juozapą Matulaitį-Labuką (1893–1979 m.), popiežiaus Pauliaus VI paskirtą Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Tuo metu visos Lietuvos vyskupijos (išskyrus Telšių) buvo valdomos sovietų valdžiai lojalių dvasininkų, neturinčių vyskupo šventimų, o dalis vyskupų, nesitaikstančių su sovietų valdžia, leido dienas tremtyje. Vyskupo Labuko paskyrimas, reiškęs sovietų valdžios ir Šventojo Sosto pastangas ieškoti kompromiso, lėmė, kad Lietuvos bažnytinės provincijos centre Kaune po dviejų dešimtmečių pertraukos vėl ėmė reziduoti vyskupas. Bene svarbiausias ir tvariausias vengusio užkliūti valdžiai vyskupo Matulaičio-Labuko nuopelnas – Šiluvos šventovei išrūpintas bazilikos titulas. Gal panašiai galvojo ir pats vyskupas, panorėjęs būti palaidotas šios bazilikos šventoriuje?
450 metų, prabėgusių nuo popiežiaus Pijaus IV mirties 1565 m. gruodžio 9 d., primena mums dar vieną – anuo metu ne mažiau reikšmingą ir revoliucingą – Tridento susirinkimą. Per šešerius pontifikato metus (1559–1565 m.) Pijus IV bene labiausiai pasižymėjo būtent sėkmingai užbaigdamas (1563 m.) šį forumą, vykusį nepaprastai sudėtingomis sąlygomis – apie tai byloja ir faktas, kad susirinkimo darbas buvo dukart nutrauktas, o nuo jo sušaukimo iki pabaigos praėjo 18 metų. Susirinkimui vos pasibaigus, jo nutarimus popiežius patvirtino bule Benedictus Deus (1564 m.) ir taip davė pradžią jų įgyvendinimui visame katalikiškame pasaulyje. Ypatinga charizma nepasižymėjusią Pijaus IV asmenybę po mirties nustelbė jo sūnėnas, pontifikato pradžioje pakeltas kardinolu ir tapęs artimiausiu popiežiaus pagalbininku. Karolis Boromiejus, iš pradžių padėjęs dėdei vadovauti visuotinei Bažnyčiai, vėliau pasižymėjo kaip uolus ir reiklus Milano arkivyskupijos ganytojas, o galiausiai buvo iškeltas į šventumo garbę.
Trumpam stabtelkime prie dar vieno – Konstanco – Bažnyčios susirinkimo, vykusio prieš 600 metų. Be visuotinei Bažnyčiai gyvybiškai svarbių reikalų, jame buvo sprendžiamas ir Žemaitijos krikšto klausimas. 1415 m. gruodžio 4 d. Susirinkime buvo pristatyta pirmoji kolektyvinė pasiuntinybė iš Lietuvos į Vakarus – šešiasdešimties žemaičių bajorų (jau krikščionių!) delegacija. Ji, vadovaujama bajorų Jurgio Gedgaudo, Jurgio Galmino ir Vytauto sekretoriaus Mikalojaus Sepienskio, atvyko prašyti, kad jų kraštas būtų pakrikštytas (apie tai plačiau žr. 2016 m. vasario mėn. „Magnificat“). Čia verta paminėti simbolišką sutapimą: prieš 600 metų, beveik tuo pačiu metu, kai žemaičiai žengė per Konstanco miesto vartus, 1415 m. gruodžio 1 d., Lenkijoje gimė garsusis šios šalies istorikas, Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas (1415–1480 m.). Jo parašytuose Lenkijos Karalystės „Analuose“ neliko nepastebėta ir autoriaus kūdikystėje vykusi Žemaitijos krikšto istorija…
Gruodžio 4 d. sukanka 150 metų nuo pal. Adolfo Kolpingo (1813–1865 m.) mirties. Kunigas Kolpingas – Bažnyčios socialinio apaštalavimo pionierius: Kelne jis ėmė burti pameistrius (įkūrėjo mirties metais visame pasaulyje tokių susivienijimų būta daugiau nei 400) ir inicijavo atitinkamai socialinei grupei skirtos periodinės bei švietėjiškos spaudos leidybą. Šiandien anų pameistrių sambūrių palikuonė – Tarptautinė Kolpingo draugija – vienija kone pusę milijono narių, sudarančių maždaug 5000 Kolpingo šeimų 59 pasaulio šalyse. Nuo 1993 m. Kolpingo draugija gyvuoja ir Lietuvoje, o Kaune veikia Kolpingo kolegija.
Prieš 200 metų, 1815 m. gruodžio 3 d., mirė pirmasis katalikų vyskupas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Baltimorės arkivyskupas Džonas Kerolis (John Carroll, 1735–1815 m.). Jis, gimęs Merilando valstijoje, išsilavinimą įgijo Europoje; ten tapo jėzuitu, o po Jėzaus Draugijos panaikinimo grįžo į gimtąją šalį ir čia darbavosi kaip katalikų misijų Jungtinėse Valstijose vyresnysis. 1790 m. Anglijoje konsekruotas pirmuoju Baltimorės vyskupu, Kerolis įkūrė pirmąjį JAV katalikišką (Džordžtauno) universitetą, 1791 m. sušaukė pirmąjį JAV katalikų vyskupijos sinodą, 1806 m. Baltimorėje padėjo pirmosios JAV katalikų katedros kertinį akmenį, o 1808 m. tapo pirmuoju JAV istorijoje arkivyskupu metropolitu (jo jurisdikcijai buvo pavestos Bostono, Niujorko, Filadelfijos vyskupijos).
1965 m. gruodžio 8 d. II Vatikano susirinkimas baigėsi, tačiau lygiai tą pačią dieną prasidėjo Bozės ekumeninės bendruomenės istorija. Enzo Biankio (Enzo Bianchi) Šiaurės Italijoje įkurta bendruomenė, paklūstanti kontempliatyvaus maldos ir darbo gyvenimo ritmui, realybėje įgyvendino ekumeninį „projektą“, apie kurį Susirinkimas teoriškai kalbėjo savo nutarimais. Prieš 50 metų paskelbtoje katalikų ir ortodoksų deklaracijoje buvo išreikšta viltis, kad abipusė atgaila ir susitaikymas „patiks Dievui, kuris yra linkęs mums atleisti, kai mes atleidžiame vieni kitiems“. Ar pamėginsime tai patys išbandyti praktiškai Gailestingumo metų proga?
Dr. Liudas Jovaiša
