01
11 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Paryžiaus tapytojas ir grafikas Gustavas Moro (Gustave Moreau, 1826–1898 m.) originaliomis kūrybinėmis nuostatomis gerokai skyrėsi nuo XIX a. Prancūzijoje iškilusių realistų ir impresionistų, įsigilinusių į tikrovės ir natūros studijas. Jį domino ne išoriniai vaizdai, o vidinis nuotaikų ir emocijų pasaulis, vizijos ir paslaptingi potyriai. Gustavas Moro dažnai vadinamas simbolizmo pradininku dailėje. Kaip menininkas formavosi prancūzų akademinėje tradicijoje, tačiau ilgainiui domėjimasis egzotika ir mokytojo Teodoro Šaserjo (Theodore Chassériau) įkvėptas potraukis romantikai subrandino jo polinkį į kūrybinius eksperimentus. Tapytojas buvo puikus klasikinio, antikinio meno žinovas, mėgo rytietišką prabangą, dailius šilko, tekstilės, porceliano dirbinius. Aistra tolimų kraštų kultūrai ir egzotikai atsispindėjo Moro tapyboje ir grafikoje – dažniausiai jis kūrė antikinių mitų, biblinėmis, religinėmis ir literatūrinėmis temomis, išgarsėjo paslaptimi ir misticizmu persmelktomis kompozicijomis, vaizduotę žadinančiais siužetais. Gustavas Moro ilgainiui tapo garbstomu Paryžiaus menininku, 1892 m. – Paryžiaus dailės mokyklos (École des Beaux-Arts) profesoriumi. Turėjo ir privačią studiją, kurioje mokėsi tokie pasaulinio garso menininkai kaip Anri Matisas (Henri Mattisse) ir Žoržas Ruo (Georges Rouault). Moro kūryba padarė įtaką daugeliui Europos menininkų, taip pat simbolizmo, siurrealizmo ir fovizmo krypčių atsiradimui.
Dabar privačiai kolekcijai priklausantis Gustavo Moro paveikslas „Šv. Martynas“ (Šv. Martyno gailestingumas) nutapytas maždaug 1882 metais. Nors dailininkas nemažai kūrė religiniais siužetais, Katalikų Bažnyčios šventųjų temos imdavosi palyginti retai: 1869–1870 m. nutapė kelis šv. Sebastijono kankinystę vaizduojančius paveikslus, 1879 m. – „Šv. Elžbietą Vengrę“, 1890 m. – „Šv. Jurgį“, 1897 m. – „Šv. Ceciliją“.
Prancūzijos globėjas šv. Martynas (miręs 397 m.) – Tūro vyskupas, visoje Europoje (net kai kuriuose stačiatikių kraštuose) nepaprastai populiarus šventasis – karių, raitelių, kalvių, siuvėjų, audėjų, malūnininkų, kalinių ir elgetų globėjas, katalikiškame pasaulyje minimas lapkričio 11 dieną. Martynas Tūrietis gimė romėnų tribūno šeimoje Sabarijoje, tiksliai neidentifikuotoje vietovėje Panonijos provincijoje (dab. Vengrijos, Austrijos, Kroatijos teritorijoje). Kurį laiką vaikystėje su tėvais gyveno Padujoje (Italija), kur susipažino su krikščionių bendruomene, tačiau paklusdamas tėvo valiai nesikrikštijo. Tėvo paskatintas stojo į romėnų legioną ir tarnavo Galijoje, netoli Amjeno. Bažnytinė tradicija teigia, kad garsusis šv. Martyno mielaširdystės epizodas, kai kalaviju nukirtęs savo apsiaustą padavė jį šąlančiam pusnuogiam elgetai, įvyko šventojo jaunystėje, tarnaujant romėnų kavalerijoje. Liudijama, kad po šio įvykio naktį karys susapnavo Kristų, apsisiautusį jo pasidalytu apsiaustu. Būtent paveiktas sapno Martynas priėmęs krikštą. Tai įvyko per 339 m. Velykas. Po kurio laiko būsimas šventasis paties prašymu buvo atleistas nuo karinės tarnybos ir atvyko pas Puatjė (Poitiers, Prancūzija) vyskupą Hilarijų, kur gyveno jo globojamas ir gavo kunigo šventimus. Maždaug 360 m. Ligužė (Ligugé) vietovėje netoli Puatjė jis subūrė asketų bendruomenę, kuri laikoma pirmuoju vienuolynu Prancūzijoje. 371 m. šv. Martynas buvo išrinktas Tūro vyskupu ir šias pareigas uoliai ėjo 25 metus. Ėmėsi platinti krikščionybę Galijos kaimuose, keliavo po šalį, padedamas vienuolių aršiai kovojo su pagonybe ir arianizmo judėjimu. Globojo vietinius neturtėlius, užstojo juos prieš romėnų valdininkus. Jo autoriteto įtaka nesiribojo Tūro vyskupija. Vyskupo pareigų išvargintas mirė Kandė (Candé) netoli Luaros, tačiau jo palaikai upe buvo pergabenti į Tūrą ir ten palaidoti.
Daugumoje jo gailestingumą iliustruojančių kūrinių šv. Martynas vaizduojamas kaip raitas romėnų karys. Moro paveiksle nutapytas momentas, kai šv. Martynas, kardu jau perkirtęs savo raudonąjį apsiaustą, tiesia jo dalį elgetai. Kūrinyje šventasis pavaizduotas pagal tradicinę katalikišką ikonografiją, be dailininkui būdingų savitų simbolinių elementų, dėmesį blaškančių detalių, susitelkiant vien į mielaširdystės aktą perteikiančias figūras. Scena vyksta nuauksintų tamsiai rudų uolų ribojamame, dangaus žydruma nuskaidrintame peizaže. Kompozicijos centre per visą paveikslo aukštį nutapytas šventasis raitelis ant balto puošniai kamanoto žirgo. Figūra tamsuoja šešėlyje, perteikta apibendrintai. Veidas apšviestas, idealizuotas, primenantis ikonų tapybą. Nuleistos akys išreiškia ramybę ir gailestingumą. Šv. Martynas apsivilkęs šarvais, dešinėje rankoje vis dar pakėlęs kardą, kairę nusvarinęs, tiesia raudonąjį apsiaustą. Auką priimantis elgeta traktuotas kur kas realistiškiau – jo drabužis dengia tik torsą, galva aprišta baltu raiščiu, greta numestas medinis ramentas. Akimirkos ypatingumą, prieš akis iškylančios legendos įspūdį perteikia G. Moro būdinga skubri virpanti tapysena, turtinga faktūra, kontrastinga šviesokaita, šilumos kupinas tamsus auksinis, raudonais sodriais tonais papildytas koloritas ir mėlyname dangaus fone auksu spindinti šventojo aureolė.
Dr. Dalia Vasiliūnienė
