01
05 /
2020
Trečią Velykų savaitę pamažu skaitome ilgą Jėzaus mokymą apie gyvybės duoną. Evangelisto Jono evangelijoje aprašytas mokymas vyksta Kafarnaumo miestelyje, Galilėjos ežero pakrantėje. Buvo pavasaris. Artėjo žydų Velykų šventės. Žmonių minios ieško Jėzaus, nes dieną prieš tai įvyko nuostabus dalykas: Jėzus su penkiais kepaliukais miežinės duonos ir dviem žuvimis pamaitino didelę gausybę žmonių. Tačiau Jėzus tuo nesitenkina ir žmogaus poreikių neapriboja vien žemiška duona, kūniškais poreikiais, nes „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (plg. Mt 4, 4). Tad mokyme jis kalbės ne apie kasdienę duoną, bet apie duoną, teikiančią amžinąjį gyvenimą.
Žydai, išgirdę, kad Jėzus save vadina duona, nužengusia iš dangaus, ir kad jis siūlo valgyti jo kūną ir kraują, ima ginčytis: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Jėzaus atsakymas ir vėl apstulbina: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51). Ir truputį toliau jis prideda: „Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (6, 58b).
Apie kokią duoną kalbama? Jėzus mums kalba apie „Dievo duoną, [kuri] nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“. Tai ne paprasta, kasdienė duona, bet Dievo duona. Dar daugiau: ši duona yra amžinasis Dievo žodis, nužengiantis iš dangaus ir ateinantis pas žmones. Ši duona teikianti gyvybę, tai pats Jėzus. Trokšdamas dalytis savo paties gyvenimu, kiekvienam, kas jį tiki, jis dovanoja save patį. „Duona, nužengusi iš dangaus“, „gyvenimo duona“ – tai duona, leidžianti gyventi Dievo gyvenimu.
Jėzus mus kviečia ne tik priimti jį duonos pavidalu, bet ir valgyti ją. „Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (58b). Kaip galima maitintis Dievu, juo gyventi? Kaip jis gali tapti mūsų gyvenimo duona? Prieš tapdamas Duona ir prabildamas į mus žmogiškais žodžiais, Dievo Žodis pirma prisiima žmogaus kūną. Dievas tampa vienu mūsų, jis tampa regimas, prieinamas, bet kartu silpnas ir pažeidžiamas. Jėzus tampa žmogumi, idant save atiduotų ir savo auka pakeistų Senojo Testamento aukas. Tačiau tapti žmogumi nepakanka, būtinas dar vienas žingsnis: Jėzus net tik Dievo Žodis, apšviečiantis žmonių širdis ir protus. Jis – Žodis, tapęs kūnu, trokštantis atiduoti jiems visą save. Graikiškas žodis sarx, į lietuvių kalbą verčiamas kaip „kūnas“, biblinėje kalboje reiškia ne vien kūnišką žmogaus dalį, bet žmogų kaip visumą. Kai Jėzus sako, kad jis duoda savo kūną už pasaulio gyvybę, tai reiškia, kad jis aukoja visą save. Jis tampa maistu, teikiančiu gyvybę visai žmonijai.
Kas trokšta gyventi, turi jos valgyti. Ši iš dangaus nužengusi duona ne tik pasotina kūną, bet ją valgančiajam suteikia gyvenimo pilnatvę, tai yra amžinąjį gyvenimą. Jono evangelijoje amžinasis gyvenimas yra ne tik gyvenimas po mirties, ne vien tai, kas siektina ateityje (paskutiniąją dieną), bet pirmiausia tai, kas jau dabar dovanojama tikinčiajam. Amžinasis gyvenimas – tai gyvenimas vienybėje su Kristumi jau šioje žemėje. Kita vertus, amžinasis gyvenimas yra susijęs su gyvenimo duona. Tas, kuris tiki, ir tas, kuris valgo šią duoną, turi amžinąjį gyvenimą. Koks nuostabus pažadas ir viltis: gyventi amžinai mylinčioje Dievo širdyje. Žinoma, galime pasotinti savo kūną duona, galime pasotinti savo protą kieno nors mintimis, bet Jėzus kviečia mus pasisotinti jo dievišku asmeniu. Kas įvyksta, kai žmogus maitinasi šia gyvybės duona?
Maitindamiesi žemiškąja duona mes ją perkeičiame. Ji tiesiog tampa mūsų kūno dalimi. O štai dangiškoji duona mus pačius perkeičia į tai, kas yra ji. O ji yra gyvasis Dievas. Kitaip tariant, maitindamiesi dangiškąja duona, mes nenutraukiame Dievo žemyn paversdami jį savo kūnu. Atvirkščiai, esame pakeliami prie jo, sudievinami. Kai maitinamės dangiškąja duona, jau šiame gyvenime prasideda galutinis mūsų prigimties perkeitimas. Kiekvienas žmogaus alkis galiausiai yra Dievo alkis, nes mūsų prigimtis trokšta būties pilnatvės atbaigimo, kurį dangaus duona mums teikia jau šiame gyvenime. Esame gyvi tiek, kiek maitinamės dangaus duona, sulig Jėzaus žodžiais: „Aš esu gyvenimo duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).
Kad galėtume gyventi ir augti Dievo dvasioje, mums reikalingas maistas. Eucharistijoje Jėzus dovanoja mums ypatingo maisto, teikiančio gyvenimo pilnatvę. Eucharistijoje Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Dovanodamas save, jis dovanoja mums Dievą. Jis dovanoja gyvenimą, amžinąjį gyvenimą. Priimkime šią neįkainuojamą dovaną su dėkinga ir džiugia širdimi.
t. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
