01
03 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Kovo 25 d. Bažnyčios liturgijoje minimas kertinis žmonijos išganymo istorijos momentas – Viešpaties Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. „Magnificat“ viršelyje regime pasaulyje plačiai žinomą Švč. Marijos – Apreiškimo Mergelės – atvaizdą. Tai fragmentas iš nuostabaus ankstyvojo Šiaurės Renesanso dailės kūrinio – Gento šv. Bavono* katedros altoriaus.
Sukurtas XV a. pradžioje Nyderlanduose, Gento katedros altorius yra aniems laikams neįprastai didelis – tai 12 dalių poliptikas, siekiantis beveik 4 metrus aukščio. Kai per didžiąsias šventes atsiveria altoriaus vidiniai tapyti skydai, jų viršutinėje juostoje virš pagrindinės apokaliptinės Avinėlio pagarbinimo scenos regime kompoziciją, panašią į bizantiškąjį Deesis: Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas Krikštytojas vaizduojami abipus Karaliaus Jėzaus (pagal kitą ikonografijos aiškinimo versiją – abipus Švč. Trejybę reiškiančios figūros). Marija yra sosto dešinėje, garbingiausioje vietoje. Paprastai Deesis kompozicijose Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas vaizduojami besimeldžiantys – jie prašo išganymo tikinčiųjų sieloms. Gento paveiksluose jų vaidmuo Išganymo istorijoje išreikštas kitaip – šv. Jonas rodo į centrinę Visagalio figūrą: „Štai Dievo Avinėlis!“, o Marija skaito knygą kaip Apreiškimo scenoje. Čia ji yra Izaijo pranašystę medituojanti, arkangelo Gabrieliaus žodžiui paklūstanti Mergelė, Šventosios Dvasios sužadėtinė (anot kai kurių tyrėjų, ji vaizduojama turtingos to meto nuotakos drabužiais). Perlais puošta knyga įvyniota į žalią prabangų audeklą ir papuošta kutais, kurių galuose prikabintos auksinės raidės A ir M – „Ave, Maria“. Raidžių tvarka čia sukeista pabrėžiant atvirkštinę, „antgamtinę“ skaitymo tvarką. Apreiškimo Mergelė vaizduojama kaip Apokalipsės moteris ir kaip Dangaus karalienė – tai rodo jos karūna, dabinta brangakmeniais, lelijomis, rožėmis (Marijos dorybes simbolizuojančiomis gėlėmis), saulės spinduliais ir žvaigždėmis, kaip šv. Jono regėjime. Įrašas iš Išminties knygos Marijos krėslo atkaltėje tarsi apibendrina idėją: „Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas.“ (Išm 7, 29. 26)
Skaitant šį tekstą ir žvelgiant į paveikslą, peršasi analogija tarp tekste minimų ir vaizde regimų šviesos atmainų bei gradacijų: amžinoji šviesa ir jos atspindys, saulės ir žvaigždžių šviesa, dienos šviesa… Įsižiūrėję į paveikslą rasime visus šiuos atspalvius, tikrą šviesos poeziją. XV a. šviesa tapo populiaria tapytojų priemone perteikiant Įsikūnijimo paslaptį. Marija buvo suvokiama ir vaizduojama kaip ta, kurioje Žodis tampa kūnu veikiant dieviškajai šviesai. Remtasi mąstymo analogija – Dievo šviesa perėjo per Švč. Mergelės kūną, kaip dienos šviesa peršviečia lango stiklą, jo nepažeisdama. Iki ankstyvojo Nyderlandų Renesanso periodo dieviškoji šviesa buvo vaizduojama simboliškai – jei dailininkas norėjo parodyti dangišką spindesį, tiesiog tapydavo objektą aukso dažais, dėmesys buvo sutelktas į patį daiktą, o ne į šviesos poveikį jam. Gento altoriaus atvaizde dar išlieka viduramžiškas vaizdavimo būdas – matome auksuotus rėmus su įrašais, sosto atkaltės ornamentus, spindulius aplink Švč. Mergelės galvą. Tačiau drauge pastebime ir kitokią šviesą: šio paveikslo autorius buvo vienas pirmųjų, kuris tapyboje ėmėsi perteikti fizines šviesos savybes – jos sodrumą, gradacijas sklindant erdvėje, apšvietimo efektus. Jis atskleidė, kaip objekto spalva kinta nuo apšvietimo, kaip skirtingai šviesą atspindi įvairūs paviršiai. Vienaip šviesa žaidžia Marijos brangakmenių karūnoje, kitaip – veide, plaukuose, apsiauste ir jo auksuotuose apvaduose. Subtiliausius apšvietimo niuansus padėjo įkūnyti aliejinės tapybos technika. Jos vis platesnis naudojimas atitiko to meto Šiaurės Europos „naująjį realizmą“ su jo didesniu atidumu smulkių tikrovės detalių žavesiui.
Pats altorius, konsekruotas 1432 m. gegužės 6 d., stebuklingai išliko nesunaikintas reformatų ikonoklazmo bangos, gaisrų ir plėšikavimų iki Napoleono karų. Nuo tada ne kartą grobtas, vogtas, perparduotas dalimis, jis klajojo po karališkąsias ir privačias kolekcijas. Tik po Antrojo pasaulinio karo altorius grąžintas į Šv. Bavono katedrą. Vienintelis iki šiol nerastas skydas – „Teisingieji teisėjai“ – pakeistas šiuolaikine kopija.
Šis sudėtingos sandaros kūrinys stilistiškai nėra vientisas, be to, praradęs originalų architektūrinį ir skulptūrinį įrėminimą. Todėl iki šių dienų nesibaigia moksliniai tyrimai ir diskusijos apie Gento altoriaus pirminį sumanymą, autorius, jo stilistiką, teologinę prasmę, pavaizduotus personažus. Vien šių tyrimų istorija įdomi tarsi detektyvinis romanas, kuriame pilna atradimų, hipotezių, įdomių interpretacijų. Ir dabar dar nėra aiškiai atsakyta, kiek dailininkų kūrė šį didžiulį poliptiką, kuriam iš brolių van Eikų (van Eyck) buvo užsakyta jį pradėti, kokios užsakovų intencijos buvo užkoduotos teologinėje kūrinio idėjoje.
Stebint altorių matomi stilistiniai nelygumai, tačiau jie nepakankami, kad būtų galima atskirti dviejų autorių braižą. Todėl kyla klausimai, ar atskirų figūrų tapymo skirtingumai ir dydžių neatitikimai yra atsiradę dėl per ilgesnį laiką pakitusio pradinio sumanymo, ar dėl dvigubos autorystės? O gal ano meto olandų tapyba, skirtingai nuo Italijos Renesanso meistrų, stilistikos vientisumo net ir nesiekė? Gali būti, kad, mirus Hubertui van Eikui (Hubert van Eyck, 1370–1426), užbaigdamas jo pradėtus paveikslus, brolis Janas galėjo šiek tiek keisti jų stilistiką, siekdamas vientisesnio galutinio vaizdo. Išskirti du autorius ypač sunku dar ir dėl to, kad nėra identifikuoti kiti Huberto tapybos darbai, su kuriais galima būtų lyginti atskirų Gento altoriaus paveikslų ar jų detalių stilistiką. Tad neatmestina ir dabartinė versija, kad vis dėlto darbą atliko vienas autorius – Janas van Eikas (Jan van Eyck, 1390–1441), kurio signatūra ir yra išlikusi.
Janas van Eikas buvo žinomiausias to meto olandų menininkas, nuo 1425 m. dirbęs Burgundijos kunigaikščio Pilypo Gerojo dvare. Panašu, kad brolių van Eikų būta kilmingų, nes Janas buvo ne tik dvaro dailininkas, bet ir kunigaikščio patikėtinis, siųstas į keletą diplomatinių kelionių, siejamų su derybomis dėl vedybų Ispanijoje ir Portugalijoje. Kunigaikštis itin vertino rūmų tapytoją – net yra pardavęs savo brangenybių, kad sumokėtų dailininkui. Regis, valdovas buvo įsitikinęs, kad praradęs šį menininką, geresnio neberastų. Nuo 1425 m. dailininkas gyveno Briugėje, kur nusipirko namą. Ten ir mirė 1441 m. Po jo mirties dirbtuvę Briugėje perėmė trečiasis iš brolių tapytojų – Lambertas van Eikas.
Diskusijos, tebesisukančios apie Gento bažnyčios meno šedevrą, parodo, koks neįveikiamas yra laikas, skiriantis mus nuo XV a. pradžios realybės, kurią įsivaizduoti ir apmąstyti galime tik taip ir tokią, kokią mums ją išsaugojo laimingi atsitiktinumai arba kaip ją interpretavo ankstesnės kartos.
Jurgita Sprindžiūnienė
* Šventasis Bavonas iš Gento (apie 589–659) – buvęs karys, aršaus būdo ir palaidai gyvenęs vyras, po žmonos mirties atsivertęs į krikščionybę, iš pradžių gyveno miške kaip atsiskyrėlis, vėliau – savo funduotame vienuolyne Gente. Paskelbtas šio Flandrijos miesto ir visos Belgijos globėju.
