01
04 /
2016
Evangelijos pagal Joną ištrauką, skaitomą balandžio 11–12 dienomis, komentuoja Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno brolis kun. Kazimieras Milaševičius OSB.
Iš Evangelijos pagal Joną, 6, 26–59
Jėzus prabilo į mokinius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“ Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“ Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“ Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite. Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‚Aš esu nužengęs iš dangaus‘?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje. (Jn 6, 26–59)
Duona iš dangaus
Velykų laiku kasmet skaitome ilgą Jėzaus mokymą apie gyvybės duoną. Turime pastebėti, kad duonos tema užima svarbią vietą Jėzaus žinioje: pradedant gundymu dykumoje, duonos padauginimu ir baigiant Paskutine vakariene, kai duona tampa Jėzaus kūnu. Visi keturi evangelistai papasakos apie stebuklingą duonos padalijimą. Graikiškame tekste žodis „padauginti“ nenaudojamas. Duonos „laužymui“ ir „gabalėlių dalijimui“ nusakyti sinoptiniai evangelistai vartoja žodį „padalyti, išdalyti“. Tuo tarpu evangelistui Jonui duonos padalijimo įvykis yra tik įžanga į aiškinimą, kas yra gyvybės duona. Padalydamas duoną tokiai gausybei žmonių, Jėzus aiškiai nurodo į Eucharistijos slėpinį: Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems. (Jn 6, 11) Toliau kalbėdamas apie gyvybės duoną, nužengusią iš dangaus, jis nurodys į save: Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. (Jn 6, 55) Pažvelkime į kontekstą.
Kontekstas
Duonos padalijimo scena vyksta pavasarį, ant kalno, stūksančio Galilėjos ežero pakrantėje. Tai buvo prieš žydų Velykas, tai yra Neraugintos duonos šventę (plg. Lk 22, 1), per kurią minimas Izraelio tautos išlaisvinimas iš Egipto faraono vergijos. Tą naktį žydai valgė paskubomis iškeptą neraugintą duoną, o vėliau, keliaujant per dykumą į Pažadėtąją žemę, Dievas maitino juos stebuklingąja mana – duona iš dangaus.
Evangelistas Jonas prie to stebuklingo duonos padalijimo įvykio ilgiau nesustoja. Jis nori vesti skaitytoją dar toliau, dar giliau į Jėzaus slėpinio šerdį. Jėzus yra naujasis Mozė. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus pradeda „naująsias Velykas“ – perėjimą iš Egipto į Pažado žemę, iš nuodėmės vergijos į Dievo vaikų laisvę, iš šio ašarų klonio į Tėvo namus. Kelionė ilga ir sunki. O kad kelyje nenusilptume, jis mus maitina ne putpelėmis ir mana, bet savo Kūnu ir Krauju: Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs. (27 eil.) Jėzus ilgai kalbės ir aiškins savo mokiniams ir jį supančiai miniai apie slėpiningą maistą, teikiantį gyvybę, tačiau sulauks netikėto atsako: Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis! (60 eil.) Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. (66 eil)
Vis dėlto pradžioje, padauginus duoną ir žuvis, žydai, sužavėti Jėzaus rankomis daromais „stebuklais“, nieko nelaukdami nusprendžia „sučiupti“ Jėzų ir paskelbti Jį karaliumi. Jėzus, tai supratęs, pasitraukia pats vienas į kalną. Mokiniai, nesulaukę Jėzaus, vieni valtimi išplaukia į Kafarnaumą. O Jėzus nusileidžia nuo kalno tik nakties tamsoje. Neradęs mokinių, Jis juos pasiveja eidamas ežero paviršiumi. Minia, neradusi Jėzaus vietoje, kur Jis buvo padalijęs duoną, leidžiasi Jo ieškoti. Jie nuplaukia valtimis į Kafarnaumo miestelį, kuris buvo išsidėstęs Galilėjos ežero pakrantėje. Taigi laiko tarpas tarp stebuklingo duonos padalijimo ir Jėzaus kalbos apie gyvybės duoną pažymėtas slėpynių ir ieškojimo. Kalną, kuris žymi susitikimo ir maldos vietą bei Kafarnaumo sinagogą, mokymo ir maldos vietą, skiria nerami, banguojanti jūra (gr. thalassa) ir naktis. Drauge jos simbolizuoja chaosą, nerimą (tamsa gąsdina), nežinomybę (jūros gelmė slepia daug nežinios), o kartu ir begalybę. Tokiu šiek tiek netikėtu būdu evangelistas Jonas paruošia mokinius, minią, o kartu ir mus klausytis mokymo apie gyvybės duoną.
Žmonių minios ieško Jėzaus. Kodėl? Gal jie trokšta vėl pamatyti kokį nors naują stebuklą? Vėl prisivalgyti duonos iki soties? O gal nori tiesiog būti arčiau Jėzaus, „gerti“ iš jo lūpų sklindančius žodžius ar „maitintis“ gyvybę teikiančiais žodžiais? Pasigilinkime į Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną.
Komentaras
Kalbėdamas apie gyvybės duoną (22–58 eil.), Jėzus nuosekliai atsakys į tris klausimus: Kas yra tikrasis duonos davėjas? (32–34 eil.) Apie kokią duoną kalbama? (35–48 eil.) Ką reiškia valgyti šią duoną? (49–58 eil.). Pirmi du klausimai neatsiejami vienas nuo kito.
Žydai, prašydami Jėzaus parodyti jiems dar vieną ženklą, idant galėtų Juo įtikėti, lyg būtų nepakakę duonos padauginimo stebuklo, primena Jam Išėjimo knygos pasakojimą apie iš dangaus atsiustą manos dovaną: „Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“ (31 eil.) Tai reta Evangelijos vieta, kur Jėzus atsako į užduotą klausimą. Paprastai, kaip tai būdinga žydų mentalitetui, į užduotą klausimą Jėzus atsako kitu klausimu, arba atsakydamas netiesiogiai. Taigi Jėzus atsako pabrėždamas du dalykus.
Izraeliui keliaujant dykuma į Pažadėtąją žemę, duona, nors ir nusileidusi iš dangaus ant žemės rasos ar šerkšno pavidalu – aš lysiu jums duona iš dangaus (Iš 16, 4), buvo tik žemiška duona, skirta pasotinti kūną, maža to, maisto pakaitalas, kurį liautasi vartoti iš dykumos įžengus į apgyventą kraštą. Mana buvo tik pažadas tikrosios dangiškosios duonos, kuri vienintelė pajėgi pasotinti žmogaus dvasią. O ją gali duoti tik Dievas. Todėl Jėzus kalbėdamas apie gyvybės duoną pabrėžia: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievas yra tikrasis Davėjas, todėl ir jo duodama duona yra tikroji duona. Kas ta tikroji Dievo duona?
Kad atsakytume į šį klausimą, turime trumpam sugrįžti prie žydų prašymo padaryti dar vieną ženklą, kad jie pamatytų ir įtikėtų Jėzų. Šis jų reikalavimas primena šėtono prašymą gundant Jėzų dykumoje: Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona. (Mt 4, 3) Panašius žodžius taip pat išgirsime iš tautos seniūnų, kareivių ir net iš vieno nukryžiuoto nusikaltėlio lūpų: Jei tu Dievo išrinktasis Mesijas, Jei tu žydų karalius! Išgelbėk save ir mus! (plg. Lk 23, 35. 37. 39) Dykumoje velnias siūlo Jėzui akmenis paversti duona ir tuo būdu įrodyti, kas Jis yra iš tikrųjų, t. y. įrodyti, kad Jis yra Dievo Sūnus, idant Juo būtų tikima. Šis reikalavimas įrodyti driekiasi per visą Jėzaus gyvenimo istoriją. Jėzui nuolat prikišama, kad Jis nepakankamai patvirtinęs savo asmenį, kad turįs padaryti žadą atimantį stebuklą, išsklaidantį visas dviprasmybes ir kiekvienam nenuginčijamai parodantį, kas Jis yra.
Padaręs stebuklą Jėzus būtų galėjęs žmones lengvai patraukti prie savęs ir kaip klusnias aveles, atidavusias savo laisvę už duoną, nuvesti jas tiesiai pas Dievą. Jėzus iš patirties žinojo, kad žmonės linkę sekti tuo, kuris gali numalšinti jų kūno alkį. Dėl to po pirmojo duonos padauginimo Jėzus ir sakė jį sekančioms minioms: Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26) Noras būti sotiems pastūmėjo žmones sekti paskui Kristų. Bet ar to pakanka? Jėzus šio noro nepaneigia, tačiau prideda: Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! (Jn 6, 27) Juk žmogus gyvas ne vien duona, jis taip pat gyvas žodžiu, meile, prasme ir šį dvasinį alkį reikia maitinti jau nebe žemiška duona, o kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų. (Įst 8, 3) Kodėl? Be Dievo žodžio, be gyvenimo prasmės, be meilės, net su kaupu turėdamas žemiškojo komforto, žmogus atsiduria, kaip gražiai išsireiškė popiežius Benediktas XVI, „nebegalėjimo daugiau gyventi situacijoje“. Kitaip tariant, kūno alkio pasotinimas niekados nesuteiks gyvenimo pilnatvės, taip ieškomos laimės, jeigu nebus pasotintas ir dvasios alkis. Tad žmonės ieško duonos, galinčios pasotinti žemiškąjį alkį, tačiau iš tiesų jie trokšta amžinojo gyvenimo duonos, tos, kuri ne tik pasotina dvasinį alkį, bet ir teikia amžinąjį gyvenimą. Būtent apie tokią dvasią pamaitinančią ir pasotinančią duoną ir kalba Jėzus. Kaip Dievas tampa duona? Ir kaip galima „maitintis“ Dievu, Juo gyventi, kad Jis taptų mūsų gyvenimo duona?
Prieš tapdamas Duona ir prabildamas į mus žmogiškais žodžiais, Dievo žodis (graikiškai Logos) visų pirma tampa kūnu (sarx). Dievas tampa vienu iš mūsų, Jis tampa regimas, prieinamas kiekvienam Jo ieškančiam žmogui, bet kartu silpnas ir pažeidžiamas. Jėzus tampa žmogumi, idant save atiduotų ir savo auka pakeistų Senojo Testamento aukas. Kai Jėzus sako, kad Jis duoda savo kūną už pasaulio gyvybę, tai reiškia, kad Jis aukoja visą save. Graikiškas žodis „sarx“, į lietuvių kalbą verčiamas kaip „kūnas“, biblinėje kalboje reiškia ne vien kūnišką žmogaus dalį, bet visą žmogų. Jis tampa maistu, teikiančiu gyvybę visai žmonijai. Ar žodis, išeinantis iš Viešpaties lūpų, ir yra toji pažadėtoji dangaus duona, galinti nuraminti žmogaus širdį ir pamaitinti tą būties pilnatvės alkį?
Jėzus sako: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. (51 eil) Jis yra gyvybės duona (35 ir 48 eil.), kurią Tėvas paženklina savimi. Įprastinė duona numalšina alkį, teikia jėgų toliau gyventi, bet negarantuoja amžinojo gyvenimo. Mana dykumoje atliko panašų vaidmenį. Tačiau Jėzus mums kalba apie Dievo duoną [kuri] nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę. Jau du tūkstantmečius Bažnyčia, Dievo šeima, nepaliaudama prašo Tėvą šios duonos: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Ir Tėvas, atsiliepdamas į mūsų prašymą, mums dovanoja vienintelį Žodį, kuriuo viskas pasakyta: savo vienatinį Sūnų, Jėzų, kuris savo kūnu ir krauju pamaitina Jį tikinčius. Dievo žodis tampa Dievo duona, o mirdamas ant kryžiaus virsta žmonių duona, teikiančia gyvybę, amžinąjį gyvenimą. Kas įvyksta, kai žmogus maitinasi šia gyvybės duona ?
Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius (51 eil.). Kas trokšta gyventi, gyventi amžinai, tas turi jos valgyti. Ši iš dangaus nužengusi duona ne tik pasotina kūną, bet suteikia ją valgančiam gyvenimo pilnatvę, t. y. amžinąjį gyvenimą. Jono evangelijoje amžinasis gyvenimas – tai ne tik gyvenimas po mirties, tai, kas siektina ateityje (paskutiniąją dieną), bet visų pirma tai, kas jau dabar dovanojama tikinčiajam. Amžinasis gyvenimas – tai gyvenimas vienybėje su Kristumi jau šioje žemėje. Kita vertus, amžinasis gyvenimas yra susijęs su gyvenimo duona. Tas, kuris tiki, ir tas, kuris valgo šią duoną, turi amžinąjį gyvenimą. Koks nuostabus pažadas ir viltis: gyventi amžinai mylinčioje Dievo širdyje. Žinoma, galime pasotinti savo kūną duona, galime pasotinti savo protą kieno nors mintimis, bet Jėzus kviečia mus pasisotinti Jo dievišku asmeniu.
Kai maitinamės žemiškąja duona, mes ją perkeičiame. Ji tiesiog tampa mūsų kūno dalimi. Tuo tarpu dangiškoji duona mus pačius perkeičia į tai, kas yra ji. O ji yra gyvasis Dievas. Kitaip tariant, maitindamiesi dangiškąja duona, mes nenuvainikuojame Dievo paversdami Jį savo kūnu. Atvirkščiai, mes esame pakeliami prie Jo, sudievinami. Maitinantis dangiškąja duona jau šiame gyvenime prasideda galutinis mūsų prigimties perkeitimas, jos sudievinimas.
Klausydamiesi Jėzaus apie gyvybę teikiančią duoną, paklauskime savęs: Ar mes dar alkstame dvasinių dalykų? Ar alkstame Dievo? Ar siekdami įsigyti žemiško turto netrokštame iš tiesų kai ko daugiau? To, kas galėtų numalšinti mūsų giliausią troškimą: būti amžinai su Tuo, kurio taip alksta širdis?
