01
03 /
2015
Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“
Maldos paveikslas. Įsivaizduok moterį, stovinčią Jėzaus akivaizdoje įsiutusios minios apsuptyje.
Prašymas. Prašyk, kad suvoktum skirtumą tarp žmogaus vykdomo teisingumo ir Dievo išteisinimo. Paprašyk sau malonės, kad galėtum patirti Dievo išteisinimą kritiškiausiais savo gyvenimo momentais ir kad nepamirštum šios patirties matydamas savo artimųjų klaidas.
1. Nepatogi Evangelija
Ši Evangelijos ištrauka ilgą laiką buvo griežtai cenzūruojama. Jos nerandame daugelyje seniausių rankraščių ir vertimų tekstuose. Kai kurie mokslininkai ją priskiria Luko plunksnai, išties šios ištraukos stilius gerokai skiriasi nuo Evangelijos pagal Joną stiliaus. Tokį Evangelijos „valymą“ kritikai grindžia neva keliamu laksizmo pavojumi seksualinės etikos srityje. Kiti moralistai aiškina, jog ši moteris nerodo gailesčio nei savo pasiryžimo daugiau nebenusidėti taip, kaip reikalauja Susitaikymo sakramento dalys. Jėzus nesmerkia šios moters ir nereikalauja iš jos jokių pasižadėjimų.
Pamąstyk apie savo santykį su sunkiomis ar tiesiog tau nepatogiomis Šv. Rašto vietomis. Ar kartais nesistengi jų vengti arba interpretuoti pagal savo susikurtus kriterijus? Ar stengiesi iš tiesų pažinti Jėzaus mokslo dvasią? Kiek laiko ir pastangų skiri tam, kad pažintum gyvenimo Žodį? Ar pakankamai giliai suvoki tai, kad už kiekvieno Biblijos Žodžio slypi beribis Dievo rūpestis tavimi? Šios maldos pradžioje prašyk sau malonės, kad galėtum pažvelgti į save ir savo gyvenimą Dievo Žodžio šviesoje, ypač šio Žodžio, kurį dabar mąstai.
2. Žmogaus ir Dievo teisingumo sampratos
„Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant.“ Praktiškai tai reiškia, kad šią moterį ištraukė iš nuodėmės guolio. Tokiais atvejais įstatymas numatydavo bausmę ne tik svetimaujančiai moteriai, bet taip pat ir vyrui, tačiau šiuo atveju vyro nėra. „Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Įstatymas iš tiesų smulkmeniškai aptardavo visus svetimavimo atvejus ir už kai kuriuos buvo numatyta mirties bausmė. Tačiau žydų tradicijoje neminimas nė vienas atvejis, kad tokia bausmė būtų įvykdyta. Iš viso Jėzaus ir fariziejų pokalbio ryškėja, kad kaltintojams nerūpi nei moteris, nei jos nuodėmė, nei Mozės įstatymas. Labiausiai juos domina Jėzus ir Jo teisingumo samprata, kuri gerokai skiriasi nuo rašto aiškintojų ir fariziejų teisingumo supratimo. Jie jaučia, kad Jėzus taiko visiškai kitokius teisingumo kriterijus, jis, anot jų, yra muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis. Pamąstyk, kokiu teisingumu tu vadovaujiesi? Mūsų teisingumas yra išlyginamojo pobūdžio – tai reiškia, jog teisingumas yra įvykdomas tuomet, kai nusikaltėlis yra pagaunamas ir nubaudžiamas. Tokį teisingumą galima būtų palyginti su svarstyklėmis, kuriose yra pasveriami geri ir blogi darbai, ir vargas mums, jei pritrūks bent vieno balto akmenėlio. Viskas yra aišku ir paprasta – tereikia suskaičiuoti, pasverti ir pasmerkti. Iš vienos pusės yra nuodėmė, iš kitos – baudžiamojo kodekso straipsnis. Išvada beveik matematinio akivaizdumo. Viskas komplikuojasi, kai su kodeksu sugretinamas žmogus, o ne nuodėmė. Tačiau daugeliui toks gretinimas yra nepatogus, nes sukelia pernelyg daug rūpesčių, galiausiai neaišku, kur visa tai nuves…
Visiškai kitokio pobūdžio yra Dievo teisingumas. Dievo teisingumas yra įvykdomas ne tuomet, kai nusidėjėlis nubaudžiamas, bet tuomet, kai nusidėjėlis yra išteisinamas. Tai nereiškia, jog Dievas pateisina kiekvieną mūsų nuodėmę ar jai pritaria. Jėzus nepritarė šios moters elgesiui: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Jėzui rūpi laimėti žmogų, ištraukti jį iš viso to, kas griauna jo gyvenimą. Būtent tai reiškia išteisinti žmogų – dovanoti jam tikrą gyvenimą. Dievo teisingumas triumfuoja tuomet, kai neteisusis palieka savo neteisybę ir tampa teisiuoju.
Verta pasižiūrėti šioje vietoje, ar kartais mes neprisidengiame tradicijos, papročių, kanonų teisės šydu, kad galėtume pateisinti savo teisingumo sampratą, kuri sunkiai suderinama su evangeliniu Jėzaus teisingumu. Mums dažnai atrodo, kad gailestingumas – tai silpnumas, bejėgiškumas blogio akivaizdoje ar tiesiog nuolaidžiavimas. O gal paprasčiausiai nenorime sau kvaršinti galvos, todėl atsiverčiame kodeksą, pritaikome paragrafą ir reikalai išspręsti. Pamąstyk, kokią teisingumo sampratą tu priskiri Dievui? Kas tau yra Dievas: ar teisingas teisėjas, ar gailestingas Tėvas? Galiausiai pagal kokią teisingumo sampratą tu gyveni ir kokią taikai tiek sau, tiek savo artimiesiems? Atsimink, jog Jėzui vienintelis teisės kodeksas yra žmogus.
3. Akmeninis grindinys – akmeninės širdys
„Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės.“ Marios rašalo yra išpilta interpretuojant tai, ką Jėzus rašė. Šv. Jeronimas sako, kad Jėzus smėlyje rašė kaltintojų nuodėmes. Vargu ar tai galėtų būti tiesa. Mat toje šventyklos vietoje, kurioje Jėzui buvo atvesta ši moteris, buvo paklotas akmeninis grindinys. Taigi ten nebuvo smėlio, ant kurio būtų galima ką nors parašyti. Kitas dalykas yra tas, kaip minėjome, jog Dievas žmonių nuodėmių nei rašo, nei skaičiuoja, – nei fariziejų nuodėmių, nei tos moters, nei mūsų. Kai kurie mano, jog jis tiesiog norėjo pagalvoti, ką čia dabar jiems atsakius. Tai taip pat abejotinas aiškinimas. Juk Jėzus galėjo išsisukti iš padėties labai paprastai. Veiksmas vyksta Šventyklos teritorijoje, Sinedrionas čia pat, tad Jėzus galėjo tiesiog juos nusiųsti į Sinedrioną – Aukščiausiąjį Teismą. Tačiau tai būtų būdas atsikratyti šios moters. Todėl Jėzus, kažką braižydamas ant žemės, davė laiko pamąstyti Rašto aiškintojams ir fariziejams, o kartu ir mums. Pagalvokit apie tai: ko jūs čia iš tiesų atėjote, su kokiu tikslu jūs čia atsitempėte tą moterį ir ką jūs iš tiesų kaltinate? Kai mes kam nors bandome su teisės kodeksu užčiaupti burną – ką mes iš tikrųjų giname: teisę, tiesą, Dievą, teisingumą, save, gal savo teisingumo supratimą? Kai mes esame labai susijaudinę dėl kitų žmonių daromų nuodėmių, pirmoji Jėzaus reakcija į šį mūsų susijaudinimą ar pasipiktinimą yra tyla.
Ši maldos valanda tebūna ta tylos valandėlė, kurioje mes žvelgiame į Jėzų, kažką braižantį pirštu ant akmens. Kitas šio Jėzaus gesto motyvas neišvengiamai verčia mąstyti apie Įstatymą, iškaltą ant akmens plokščių. Jėzaus priešininkai neabejotinai žinojo Jeremijo ir Ezekielio pranašystes. „Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“ Įstatymai buvo iškalti ant akmens, o pranašas Ezekielis kalba, jog Dievas duos vietoj akmens širdį, ant kurios bus iškalti įstatymai. Dievo įsakymai tokiu būdu privalo tapti vidine elgesio ir gyvenimo motyvacija, o ne kažkokia išorine norma, kurią galima laisvai interpretuoti ir panaudoti ją kaip priemonę ką nors „priremti prie sienos“, nubausti ar tiesiog pasmerkti.
4. Tu pirmas sviesk!
Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Graikiškas tekstas šioje vietoje yra tikrai stiprus: paraidžiui reiškia, jog jie tiesiog sėdėjo Jėzui ant kupros. Todėl Jėzus atsitiesia ir kviečia pirmiausia nustoti būti minia. Minioje lengva rėkauti, nes atsakomybė yra niekieno. Už minios pečių lengva pasislėpti nuo individualios ir asmeninės atsakomybės. Jėzus ne tik kviečia išeiti iš minios slėptuvės, bet ir neleidžia dangstytis įstatymu. Tu pirmas mesk akmenį. Ne visi kartu kaip minia, bet būtent Tu būk pirmas ir prisiimk atsakomybę už šios moters gyvybę. „Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.“ Jėzus pastato kaltintojus kiekvieno jų akmeninės širdies akivaizdoje. Netrukus jie pradėjo skirstytis, pradedant nuo vyresniųjų, kadangi pagal tradiciją būtent vyresnieji turėjo privilegiją mesti pirmuosius akmenis.
Šiandien mes jau nebesimėtome materialiais akmenimis, tačiau naudojame kur kas pavojingesnius akmenis. Tai yra mūsų žodžiai, kuriais mes negailestingai kaltiname vieni kitus. Jie yra naudojami pagal tą pačią logiką, pagal kurią Rašto aiškintojai ir fariziejai norėjo užmėtyti akmenimis tą moterį. Jeigu girdime paskalas, vadinasi, visi taip kalba, ir niekas nesijaučia už tai atsakingas. Taip nutinka dėl to, jog niekas nenori gilintis į savo akmeninės širdies logiką. Kaltinimai ir smerkimai dažniausiai yra nukreipti prieš tuos, kurie nepriklauso mūsų grupuotei ar mūsų klanui, ypač prieš tuos, kurie taiko kitokį nei mūsų teisingumą, neišskiriant ir To, kurio teisingumas yra gailestingumas.
5. „Jie vienas po kito ėmė trauktis šalin.“
Kai kurie sako, kad buvo sugėdinti ar pažeminti ir todėl ėmė skirstytis po vieną. Jėzaus tikslas tikrai nebuvo pažeminti Rašto aiškintojus ir fariziejus. Jėzus visuomet siekia perkeisti žmonių širdis, priversti juos susimąstyti. Nuostabu, kad pirmieji pasitraukia vyresni, – būtų galima manyti, kad būtent jie pirmieji žengia mąstymo perkeitimo keliu. Tai jie pirmieji suvokia, jog Dievui toks teisingumas yra nepriimtinas. Galiausiai pasilieka tik Jėzus ir moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Jėzus atsitiesia, tačiau neatsistoja, jis ir toliau sėdi. Priešais jį stovi moteris. Tai Jėzus į ją žvelgia iš apačios, jis yra tarnaujančiojo vaidmenyje, – panašiai kaip muitininko Zachiejaus atveju Jėzus žvelgia į viršų, taip ir šios moters atveju Jėzus yra tas, kuris yra žemiau. Beje, kaip matėme, tai Jėzus visoje šioje situacijoje buvo pagrindinis kaltinamasis, o ne moteris.
„Niekas tavęs nepasmerkė? Nė aš tavęs nepasmerksiu.“ Gavėnios laikotarpiu kiekvienas iš mūsų švęsdami Susitaikymo sakramentą turime teisę išgirsti būtent šiuos žodžius: niekas tavęs nepasmerkė, o Dievas tavęs niekada nesmerkė, nesmerkia, nesmerks ir niekada nepasmerks – nei ateityje, nei amžinybėje. Šių Jėzaus žodžių šviesoje pažvelk į savo Dievo sampratą – ypač tuo metu, kai ruošiesi išpažinčiai: ar kartais nesi panašus į Rašto aiškintojus bei fariziejus, pirmiausia santykyje pats su savimi, o paskui ir su savo artimaisiais? Ar esi pajėgus pats savęs nepasmerkti? Ar tikrai tiki šiais Jėzaus žodžiais: „Aš tavęs nepasmerksiu“?
Ši moteris tikrai nespėjo sužadinti gailesčio už savo nuodėmes. Ji buvo netikėtai užklupta savo nuodėmėje, ir atrodo, kad Dievo gailestingumas ją užklupo visiškai nelauktai, galbūt, mūsų nuomone, pačiu netinkamiausiu jos gyvenimo metu. Tačiau Dievo teisingumas ir yra kaip tik toks – Dievas mus išteisina tuo metu, kai mes mažiausiai to tikimės. Mes nežinome, ar ši moteris atsivertė, ar ji radikaliai pakeitė savo gyvenimą. Tikra yra viena – ji tikrai patyrė Dievo teisingumą – meilę.
Maldos pabaigoje padėkok Dievui už nuolatines Jo pastangas keisti mūsų širdis tiek tuo metu, kai esame kitų visaip kaltinami, tiek ir tuomet, kai kaltintojai esame mes. Pabaik šią meditaciją „Tėve mūsų“ malda.
Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia
