01
03 /
2016
Iš Evangelijos pagal Luką, 11, 14–23
Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia.“ Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė.
Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.
Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto.“
Įžanga. Ši Evangelijos ištrauka yra iškart po Jėzaus pamokymų apie maldą. Nebylus žmogus negali ištarti nė vieno žodžio, jis taip pat negali ištarti maldos žodžio. Nebylys negali melstis, kadangi jį yra užvaldęs demonas. Demonas turi jam absoliučią galią, elgiasi su šiuo žmogumi kaip su savo nuosavybe. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. Tačiau ateis stipresnis už jį ir atims jo ginklus ir jo grobį išdalys. Šėtonas yra užgrobęs šį žmogų. Mato evangelijoje sakoma, kad šis žmogus yra ne tik nebylys, bet ir aklas. Šios dvi negalės Biblijoje yra susijusios. Būti neregiu reiškia neturėti tikėjimo. Tikėjimas yra regėjimas. Tikėjimas – ypatingas tikrovės matymo būdas. Esi netikintis – vadinasi, esi aklas, esi nebylys – negali melstis, negali Dievo garbinti, negali apie Jį kalbėti. Bet taip pat negali užmegzti pokalbio su kitais žmonėmis, negali pasidalyti tuo, kas tau yra svarbiausia. Žodis yra vienybės tarp žmonių įrankis. Kalba yra svarbi ir brangi dovana. Nebylio padėtis yra dramatiška. Šioje maldoje svarbu pamatyti save šio nebylio žmogaus padėtyje.
Kerigma. Kristus skelbia Dangaus Karalystės artumą ir tai yra Jo kerigma. Kerigma yra garsiai ir iškilmingai skelbiamas, tiesiog šaukiamas mokymas, nes tas, kuris tai skelbia, yra tvirtai įsitikinęs, kad nuo šio skelbimo priklauso viskas. Jėzaus kerigma buvo tokia: Dievo Karalystė yra čia pat, po ranka. Tu gali ją priimti ir Dievas sutvarkys tavo vidų. Priėmęs šį skelbimą tu pajusi Dievo galią savo gyvenime. Tai vyksta ne kitaip, kaip tik per išlaisvinimą. Jei priimsi Jėzaus kerigmą, šėtonas negalės tavęs laikyti kaip savo grobio. Nežinau, mielas skaitytojau, ar tu norėsi žvelgti į save kaip į nebylį ar neregį, kuriam šėtonas turi galią. Tačiau gali būti taip, kad tu turi sunkumų su kokia nuodėme, nuo kurios esi visiškai priklausomas.
Vienas vyskupas savo diecezijos kunigų rekolekcijoms parašė aiškias nuorodas. Viena iš tų nuorodų buvo tokia: rekolekcijose privalo būti skelbiama kerigma. Tai reiškia, jei vedantysis rekolekcijas dalyviams nesako, kad jie yra priklausomi nuo nuodėmės ir kad Jėzus jiems skelbia Dangaus Karalystę ir kviečia ją priimti, tuomet rekolekcijų nėra. O tokį rekolekcijų vadovą reikia kuo greičiau išsiųsti ten, iš kur yra atvykęs. Jeigu Bažnyčioje neskelbiama, kad esame pavergti savo silpnybių ir kad Jėzus mus iš jų išlaisvina, tai reiškia, kad tokia Bažnyčia nieko neskelbia. Galbūt tokioje Bažnyčioje smagu būti, galbūt kunigai linksmai juokauja, pasakoja gražias istorijas, pokštauja, kuria jaukią nuotaiką, tačiau Kristaus mokymo joje nėra.
Pamėginkime pažvelgti į save šio nebylio žmogaus šviesoje, šio žmogaus, kuris yra šėtono valdžioje. Tai žmogus, kuris nesijaučia turįs gyvenimą savo rankose, jis negali kreipti savo gyvenimo, nėra laisvas, nėra už save atsakingas. Galbūt mus užvaldė ir ne nuodėmė. Tai gali būti emocijos, mada, priklausomybė nuo kokios nors grupės, arba koks nors vienas konkretus žmogus, šalia kurio mes bijome kvėpuoti. O šis konkretus žmogus vis mums aiškina, kad yra mūsų geriausias draugas, arba kad mus karštai myli, tačiau elgiasi su mumis kaip su savo grobiu. O mes bijome jam pasakyti, ką iš tiesų galvojame. Tai gali būti patologiški santykiai, kurie atima iš mūsų žodžio galią, kad net nebepajėgiame melstis.
Evangelija yra Geroji Naujiena. Prieš tai buvo bloga naujiena. Galima būtų tarti dar stipriau. Atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti: esi lavonas, nes atmetei Gyvybės Davėją, nužudei JĮ savyje. Apaštalas Petras skelbdamas kerigmą nekalbėjo apie Dangaus Karalystę. Kiekvieną kartą skelbdamas kerigmą Petras pradėdavo žodžiais: užmušėte teisųjį, nužudėte gyvybės kūrėją. Nužudėte. Tai nėra Geroji Naujiena. Tai yra bloga naujiena. Tačiau tuose žodžiuose yra ir Geroji Naujiena. Geroji Naujiena glūdi tame, kad Dievas turi pirštą, kuriuo išvarinėja piktąsias dvasias. Išėjimo knygoje aprašomas savotiškas Mozės ir faraono kerėtojų konkursas bei burtininkų konkursas, kurių gyvatės bus stipresnės. Trečiai rykštei kirtus Egiptui, faraono kerėtojai pripažįsta: „Tai Dievo pirštas!“ Šia proga galime pastebėti, kad tie, kurie kalbasi su Jėzumi, yra piktesni už faraono kerėtojus. Mat anie pripažino Dievo pirštą, o šie kaltina Jėzų bendradarbiavimu su Belzebulu. Kas gi yra tas Dievo pirštas? Į pagalbą galime pasitelkti paralelinį Evangelijos pagal Matą tekstą: „Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė.“ (Mt 12, 28) Evangelistas Matas tapatina Dievo pirštą su Šv. Dvasia.
Dievo pirštas, Dievo ranka – tai Šventoji Dvasia. Svarbiausias Dievo Dvasios veikimo Bažnyčioje simbolis yra ištiesta ranka. Ranka yra tiesiama virš duonos ir vyno, krikštijant, sutvirtinant, atleidžiant nuodėmes, stiprinant ligonius. Kristus paliečia žmogų Dievo pirštu. Jo Dvasia leidžia mums kalbėti. Šventoji Dvasia leidžia mums melstis. Niekas be Šv. Dvasios pagalbos negali ištarti: Jėzus yra Viešpats. Apaštalai skelbė Žodį taip, kaip jiems tai leido daryti Šventoji Dvasia. Kai nežinome, kaip melstis, Šventoji Dvasia mus moko savo atodūsiais. Šv. Dvasia mums suteikia kalbos dovaną. Jėzaus Dvasia padeda mums atsiversti. Atrodytų, kad atsivertimui yra reikalingas nuodėmių pažinimas ir apsivalymas nuo jų. Mes dažnai tapatiname atsivertimą ir šventumą su švarumu nuo nuodėmių. Tačiau apsivalius nuo nuodėmių lieka tik tuštuma. Verta prisiminti, ką apie tai sako Kristus. Piktoji dvasia, kuri apleidžia žmogų, vėl pas jį sugrįžta jau nebe viena, bet su kitomis dar piktesnėmis dvasiomis, ir šio žmogaus būklė dar labiau pablogėja. Tikrai svarbu pažinti savo nuodėmes, tačiau dar svarbiau atsiverti Dvasios veikimui. Dvasia – tai meilė. Atsiverti Dvasiai – tai atsiverti meilei. Tiesiog reikia klausti savęs: kokiu gėriu aš pripildau save? Ką gero nuveikiu?
Labai svarbu įsidėmėti, kad Šv. Dvasia yra ten, kur yra Bažnyčia. Šv. Dvasią teikia Bažnyčia. Apie tai liudija Apaštalų darbai. Ypač iškalbingas yra pasakojimas apie vyriausiojo kunigo Skėvo sūnūs, kurie patys mėgino išvaryti piktąją dvasią sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius.“ Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“ Piktoji dvasia sumušė juos ir iš jų pasityčiojo, jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų (Apd 19, 14). Su šėtonu nejuokaujama, jis yra galiūnas.
Šventoji Dvasia priimama iš Bažnyčios. Ji yra sakramentuose, Bažnyčios skelbime. Bažnyčioje veikia tas Dievo pirštas, kuriam privalome atsiverti. Todėl reikia ne tiek apie savo nuodėmes galvoti, kiek apie tai, kiek atsiveriame visam tam, ką mums duoda Bažnyčia.
Kun. Vladimir Solovej,
Pal. Jurgio Matulaičio parapija
