Iš Evangelijos pagal Morkų, 6, 45–52

Brangūs skaitytojai, šį kartą mūsų rubrikoje į Evangelijos pagal Morkų ištrauką, skaitomą sausio 7 dieną, gilinasi kun. Vladimir Solovej iš Vilniaus šv. Teresės bažnyčios.

Iš Evangelijos pagal Morkų, 6, 45–52

Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.

Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

Maldos paveikslas: Įsivaizduokime mokinius tamsią naktį valtyje Galilėjos ežere. Įsiklausykime į smarkų vėją, besidaužančias į valtį bangas. Tolumoje įsižiūrėkime į besiartinantį Jėzų. Atkreipkime dėmesį į mokinių išgąstį.

Prašymas: Prašykime, kad galėtume atsiliepti į Jėzaus planus bei Jo iniciatyvą mūsų gyvenime. Taip pat prašykime, kad galėtume patirti, jog nuolat esame Jėzaus maldoje, kuria Jis mūsų vardu kreipiasi į Tėvą.

1. Jėzaus iniciatyva

Mūsų medituojamoje Evangelijos ištraukoje centrinė figūra yra Jėzus. Jam priklauso iniciatyva. Tai Jis prispiria mokinius sėsti į valtį ir irtis į kitą krantą. Tuo tarpu Jis pats atleidžia žmones, kuriuos ką tik pamaitino stebuklingai padauginęs duoną. Paskui užkopia į kalną melstis.

Kai dėl smarkaus priešingo vėjo mokinių širdyse gimsta abejonės ir išgąstis, Jėzus ateina pas juos ir apsireiškia jiems kaip jų drąsos ir jėgos šaltinis.

Šioje maldoje kontempliuokime Jėzų, kuris imasi iniciatyvos; stebėkime visus Jo veiksmus bei gestus; įsiklausykime į Jo žodžius. Atkreipkime dėmesį į tai, kokiu būdu Jis išsiunčia savo mokinius į kitą krantą, kaip meldžiasi ant kalno. Kontempliuokime Jėzų, einantį ežero paviršiumi, ir tai, kaip Jis užkalbina mokinius.

Prašykime, kad ir mūsų gyvenime Jėzus būtų svarbiausias asmuo; prašykime sau troškimo patikėti Jam visą savo gyvenimą. Juk tai Jėzus pirmas imasi iniciatyvos, tai Jis vadovauja mūsų gyvenimui. Tai ne mes planuojame mūsų ateitį; mes tik ją atrandame ir priimame. Visi mūsų pasirinkimai – tik Jo iš anksto mums paruoštų pasirinkimų priėmimas.

Prašykime sau gilaus troškimo patalpinti Jėzų į mūsų gyvenimo centrą. Prašykime taip pat troškimo būti pasiruošus priimti Jo iniciatyvą ir Jo planus. Prašykime ir sau išminties bei dvasinės įžvalgos, kad vengtume primesti Jėzui savo žmogiškus poreikius, troškimus ir lūkesčius. Prašykime, kad nepriskirtume Jėzui to, kas nėra iš Jo, bet yra tik mūsų sumanymas.

2. Mokinių angažuotumas

Apmastę Jėzaus iniciatyvą mokinių ir mūsų gyvenimuose, atkreipkime dėmesį į mokinių angažuotumą ir jų paklusnumą. Mokiniai tuojau pat įlipo į valtį ir išplaukė į kitą krantą. Kontempliuokime mokinių vargą besiiriant per ežerą, priešingą jiems vėją, juos gaubiančią tamsą. Mokinių širdyse gimsta abejonės ir baimė. Vis dėlto jie ir toliau irkluoja į kitą krantą taip, kaip Jėzus jiems buvo liepęs. Jie tęsia kovą tiek su gamtos stichija, tiek su savo vidiniu netikrumu, baime ir tikėjimo trūkumu.

Atiduoti į Jėzaus rankas iniciatyvą mūsų gyvenime anaiptol nereiškia, kad patys būsime pasyvūs ir neveiklūs. Tam, kad galėtume priimti gelbstintį Jėzaus veikimą, reikalingas ir mūsų angažuotumas, mūsų pastangos, mūsų valia. Jėzus atskleidžia mokiniams savo planus, išsiunčia juos su misija, tačiau pats atsitolina į kalną melstis, tarsi būtų norėjęs pasitraukti. Jėzus palieka mokiniams laisvą veiklos lauką. Mat Jis nesielgia su savo mokiniais kaip su marionetėmis, kurių kiekvienas veiksmas yra kruopščiai surežisuotas. Paklusnumas Jėzui turėtų sužadinti mūsų iniciatyvą, mūsų angažuotumą, turėtų paskatinti mūsų valios pastangas.

Valios pastangos ypač reikalingos tuomet, kai susiduriame su sunkumais ir nesėkmėmis vykdydami Jėzaus mums patikėtas užduotis. Būtent tokiais momentais labiausiai išryškėja, kiek mes esame įsitraukę į Jėzaus rodomą iniciatyvą.

Besiiriančių per ežerą mokinių paveikslas gali būti mums labai artimas. Ši metafora tiksliai atspindi mūsų kasdienius vargus, kovas, sunkumus. Šioje kontempliacijoje prisiminkime pagrindinius mūsų gyvenimo sunkumus, mūsų vidines kovas. Ypač pamąstykime apie tas kovas, kurios mums atrodė kaip bejėgiškas irklavimas be vilties pasiekti kitą krantą. Prisiminkim liūdesio, abejonių, nusivylimo akimirkas kovoje su mūsų netvarkingais jausmais, aistromis; mūsų vidinį įniršį, pyktį, vienatvę, skriaudas, atmetimą, kitų nesupratimą, įvairiausius geismus, juslinį alkį ir pan.

Pastebėkime, kad tokiose sunkiose situacijose tolimesnė kova ir vargas atrodė mums beprasmiški ir bevaisiai. Buvome linkę paneigti Jėzaus buvimą. Širdyje buvo kilęs noras suabejoti ir pabėgti. Paklauskime savęs, ar buvome tomis akimirkomis ištvermingi? Ar neatsisakėme tolesnės kovos? Ar buvome ištikimi? Atsiprašykime Jėzaus už savo silpną tikėjimą, dėl kurio buvome linkę abejoti ir nerimauti dėl savęs.

3. „Jis užkopė į kalną melstis.“

Tuo metu, kai mokiniai vargo nakties tamsoje irkluodami į kitą krantą, Jėzus visą naktį meldėsi ant kalno.

Šioje vietoje mąstykime apie Jėzaus maldą ant kalno. Įsiklausykime į nakties garsus. Pamėginkime įsivaizduoti Jėzaus kūno maldos poziciją. Stenkimės išgirsti Jėzaus maldos žodžius. Prašykime malonės, kad galėtume širdimi ir mintimis būti kartu su Jėzumi Jo maldoje už mokinius, šiuo metu vargstančius ežere. Jėzus nuolat meldėsi už savo mokinius: meldėsi ant kalno, Jeruzalės šventykloje, Paskutinės Vakarienės kambaryje, Alyvų darželyje, ant kryžiaus. O dabar nepailstamai meldžiasi už mus Tėvo dešinėje.

Padėkokime Jam už Jo ištikimą maldą už mus Jo Tėvo akivaizdoje. Prašykime, kad galėtume patirti nuolat esantys Jo maldoje. Taip pat prašykime, kad pasitikėtume Jo užtarimo maldos galia.

Jėzaus malda neapsiriboja trumpu atsidusimu į Tėvą, bet yra ilgas buvimas Tėvo artumoje. Jėzus tiesiog tveria maldoje. Prašykime sau malonės tverti maldoje. Malda – tai ypatingas būdas, kuriuo mes esame Jėzaus mokiniai. Malda – tai mūsų svarbiausias veiksmas.

Jėzus yra pirminiai „maldos namai“, tai yra „susitikimo palapinė“ visiems tiems, kurie trokšta priartėti prie Tėvo. Jėzuje, per Jį ir Jame mes taip pat tampame „maldos namais“, „susitikimo su Tėvu palapinėmis“.

Kontempliuokime Jėzų, besimeldžiantį už mus ant kalno. Prašykime sau didžio troškimo Juo sekti. Prašykime sau gilaus suvokimo, jog krikščioniško gyvenimo esmė išsipildo ištikimoje maldoje.

Tačiau mūsų malda negali tapti būdu pabėgti nuo gyvenimo; negali tapti ramios užuovėjos ieškojimu. Tvėrimas maldoje automatiškai neišsprendžia mūsų vidinių sunkumų, baimių ir nerimų. Buvimas kartu su Jėzumi maldoje, Jo dialoge su Tėvu suteiks mums drąsos sekti Juo savo gyvenime, pakelti visas mūsų nuoskaudas, paniekinimus, mūsų vidinį ir išorinį skurdą.

4. „Drąsos! Aš Esu.“

Mokiniai irkluodami valtį pučiant priešingam vėjui nakties tamsoje neatpažino Jėzaus, einančio ežero paviršiumi. Jie pamanė, kad tai šmėkla. Mokiniai visą juos supančią tikrovę matė savo baimių ir nerimo šviesoje, todėl nenuostabu, jog ir Jėzų matė tik savo baimių perspektyvoje.

Šioje kontempliacijoje stebėkime Jėzų žengiantį ežero paviršiumi. Atkreipkime dėmesį į priešingą vėją ir bangas, kurioms Jėzus pasipriešina. Įsižiūrėkime į mokinių baimę, atsiradusią dėl besiartinančio „personažo“. Įsiklausykime į jų baimės kupiną šauksmą.

Žmogus, gyvenantis vien savo baimėmis, klaidingai suvokia jį supančią tikrovę. Tokiam žmogui tikrovė yra tarsi pridengta jo subjektyvių baimių šydu. Žmogui, paskendusiam savo baimėse, atrodo, kad viskas jam kelia grėsmę. Dievas taip pat jam kelia grėsmę. Jėzus, ateidamas pas savo mokinius, trokšta išsklaidyti jų baimes: Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“

„Ko mes neturėtume bijoti?“ – klausia šv. Jonas Paulius II savo knygoje „Peržengti vilties slenkstį“. Ir atsako: neturėtume bijoti tiesos apie mus pačius. Šią tiesą vieną dieną akivaizdžiai pamatė Petras ir pasakė Jėzui: „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis.“

Neturėtume bijoti tiesos apie mus pačius. Neturėtume bijoti tiesos apie mūsų silpnumą, žmogišką trapumą, apie mūsų menką tikėjimą; neturėtume bijoti tiesos apie mūsų neretai savanaudišką meilę, apie mūsų įvairialypius moralinius susipainiojimus, apie mūsų priklausomybes, mūsų sužeidimus.

Jėzus ateina pas mus mūsų nakties tamsoje tam, kad padėtų mums atskleisti ir išpažinti tiesą. Pirmiausia tiesą apie mūsų pilną baimės ir sutrikusią širdį, tiesą, rašomą mažąja „t“. Tačiau būtent ši tiesa mažąja „t“ spontaniškai mus atves prie Tiesos didžiąja „T“. Jėzus sako – Aš esu Tiesa.

Tiktai tiesa apie žmogų kartu su Tiesa apie Dievą-Žmogų gali pilnai nušviesti mūsų situaciją. Jeigu mes atsiribotume nuo Jėzaus ir užsisklęstume savyje, tuomet tiesa apie mūsų silpnumą taptų tik daline tiesa arba tiesiog melu.

Iš tiesų gali būti labai pavojinga atidengti žmonių silpnybių žaizdas, jei šalia nėra vaistų ir gydytojo. Ir jei tik šalia yra Jėzus, galime saugiai išpažinti savo baimes, sutrikimą, moralinį silpnumą. Silpnybių ir nuodėmių apnuoginimas be Jėzaus gali pagimdyti tik nusivylimą. Žmogus be Dievo tampa sau pragaru. Jėzus – amžinoji Tiesa – įeina į žmogaus padėtį ir tampa jo jėga, jo drąsa, jo meilės ir vilties šaltiniu.

Tik su šia drąsa ir jėga žmogus gali nugalėti visus pavojus, kylančius iš jo žmogiško silpnumo, nuodėmingumo ir baimės. Jėzus pats yra žmogaus jėga. Eidamas vandeniu Jėzus trokšta įtikinti savo mokinius, jog Jis gali nugalėti viską, kas tik kelia žmogui grėsmę.

Šioje kontempliacijoje dar kartą žvelkime į Jėzų, besiartinantį prie mokinių valties. Įsiklausykime į Jo žodžius: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Šie žodžiai yra skirti betarpiškai ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų konkrečioje mūsų gyvenimo situacijoje. Niekas negalės kelti grėsmės mano gyvenimui, jei tik priimsiu šiuos žodžius kaip pažadą, jei patikėsiu šiais Jėzaus žodžiais. Tik tuomet, kai priimsime Jėzų į savo gyvenimo valtį, galėsime būti savo gyvenimo audros nutildymo liudininkais.

Dėl Jėzaus artumo suprasime, jog mūsų gyvenimo dramos, kad ir kokios skaudžios būtų, neprivalo mūsų viduje sugriauti ir versti egocentriškai užsisklęsti. Nors stichijos ir toliau mus daužys, tačiau Jėzaus artumos išgyvenimas taps mūsų vidinės ramybės ir jėgos šaltiniu.

Maldos pabaigoje kalbėkimės su Dievo Motina, melskime Jos, kad Ji mums išprašytų iš savo Sūnaus drąsos malonę patiriamuose sunkumuose. Marija, kuri su tikėjimu priėmė angelo žodžius: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą“, tebūna mums tikėjime gimstančios drąsos pavyzdys.

Kalbėkimės su Jėzumi kaip su bičiuliu. Visų pirma padėkokime Jam už Jo žodžius: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Prašykime ir Dievą Tėvą, kad Jo Sūnuje mums apreikšta begalinė meilė nuramintų mūsų įbaugintas širdis ir įtikintų mus, kad mūsų Kūrėjas ir Gelbėtojas nekelia mums jokio pavojaus.

Kun. Vladimir Solovej
Vilniaus šv. Teresės bažnyčia

• »