01
02 /
2015
Efata!
Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“.
SKAITYTI:
Kaip ankstesnis pasakojimas apie sirofinikietės dukros išgydymą (Mk 7, 24–30), taip ir šis stebuklas vyksta už Galilėjos ribų – šįkart Dekapolio krašte – ten, kur pagonių yra dauguma. Jau vieną kartą Jėzus apsilankė šiame Galilėjos ežero pietryčių kranto krašte, kai jis išvarė demonų legioną iš vieno apsėsto žmogaus, ir šis pasakojimo pabaigoje „Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs“ (žr. Mk 5, 1–20).
Šis garsas negalėjo pasiekti kurčiojo. Evangelija mini, jog Jėzui buvo atvestas kurčius nebylys. Ne tai, kad šis nebūtų galėjęs – kaip Betsaidos neregys (Plg. Mk 8, 22) – matyti Jėzų ir fiziškai surasti kelią pas Jį, bet kurčnebylys negalėjo suprasti, kas toks Jėzus, nei norėti ko nors prašyti iš Jo. Kaip Kafarnaumo paralitiko atveju Jėzus atsižvelgia į jam atvedamųjų tikėjimą (Plg. Mk 2, 4–5).
Ne kartą Jėzus yra parodęs, kad gali padaryti stebuklą per atstumą, pvz., išvyti demonus vienu žodžiu ar išgydyti sirofinikietės dukrą jos net nepamatęs. Tačiau šį kartą Jėzus užmezga labai asmenišką santykį su kurčiumi ir daro išraiškingų gestų. Jis pasiveda jį nuošaliau nuo minios ir ne tik uždeda ant jo rankas, bet prie jo prisiliečia iš netikėtai arti – įleisdamas pirštus į jo ausis ir paliesdamas seilėmis jo liežuvį.
Stebuklas vyksta Jėzui ištarus žodį „Efata“. Vertimo neužtenka, kad žodis būtų visai aiškus. Paradoksalu, kad iš vienos pusės Jėzus ištraukia kurčiąjį iš tylos šiuo žodžiu, o iš kitos pusės jį prašo tylėti. Šis atvėrimas yra kartu įvedimas į naują tylos prasmę.
Pagal graikų tekstą, kurčius nėra visai nebylys, bet „sunkiai kalbantis“, kaip dažnai būna su kurčiaisiais, net tada, kai liežuvis yra sveikas. Ar evangelistas kalba apie liežuvio ryšį tik perkeltine prasme? Šiaip ar taip, stebuklinga, kad išgydytas kurčnebylys iš karto gerai kalbėtų. Iš žmonių entuziastingų žodžių galima suprasti, jog jie atpažino Izaijo pranašystės apie Mesiją išsipildymą: „Atvertos bus kurtiesiems ausys (…), dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“ (Iz 35, 5–6)
MEDITUOTI:
„Klausyk, Izraeli!“ Toks yra pats pirmas įsakymas, visų kitų įsakymų sąlyga (Įst 6, 4 ir Mk 12, 29). Ne klausymu, o regėjimu pažįstame pasaulį, tačiau ne regėjimu, o klausymu pažįstame savo draugo širdį ir priimame jo paslaptis. Kaip rega yra žinojimo ir akivaizdumo juslė, klausa yra tikėjimo juslė: „tikėjimas iš klausymo“ sako šv. Paulius (Rom 10, 17).
Dekapolio kurtusis nieko nežino apie Jėzų ne vien dėl to, kad jis gyvena už Izraelio ribų – iš tiesų pats Jėzus atėjo aplankyti jo šalies, – kurčnebylys nieko nežino dėl to, kad yra kurčias. Šiuo požiūriu jis yra panašus į nusidėjėlį, netekusį dvasinės klausos. Galima būti netikinčiam ne dėl asmeninės kaltės – tuo atveju širdis džiūgauja, ką tik išgirdusi Gerąją Naujieną, – tačiau netikėjimas gali irgi kilti iš tam tikros asmeninės nuodėmės. Kiek jis yra susijęs su nuodėme, tiek žmogus dvasiškai apkursta. Toks žmogus gali matyti entuziastingas minias ir dalyvauti pamoksle ant kalno: jis nesupras, nes „tikėjimas iš klausymo“.
Jėzus gydo vienu žodžiu, tačiau žodis ateina paskutinis. Prieš tai kurčiojo artimieji turi tarpininkauti ir jį atvesti prie Jėzaus, o Jėzus turi jam kalbėti savo kūno gestais prieš kalbėdamas žodžiu: Jis skiria laiko jam, užmezga asmeninį santykį su žmogumi, ir pagarbiai liečia sergančius organus savo rankomis ir savo seilėmis. Nedaug žmonių yra patyrę Jėzaus kūną iš taip arti. Ne mokymu, o įsikūnijimu Dievas mus ištraukia iš netikėjimo.
Kaip sakramentų atveju, Jėzaus žodis daro tai, ką jis reiškia sakramente: „efata“ atveria žmogaus klausą ir jam leidžia atsiverti kalbant. Tačiau gestai ir žodis nedaro stebuklo magiška galia, lyg Jėzus būtų burtininkas: viskas priklauso nuo Dievo malonės, kurios Jėzus meldžia, žvelgdamas į dangų ir dūsaudamas kartu su ant Jo besiilsinčia Šv. Dvasia. Netikintis nebylys atsiveria Dievo slėpiniui būtent įkūnyto Sūnaus maldos padedamas.
Kaip kurčias žmogus be ypatingos pagalbos negali kalbėti arba sunkiai kalba, taip žmogus, kuris neįsiklauso į Dievo žodį prieš kalbėdamas apie Dievą, bet remiasi vien tuo, ką jis pats turi galvoje, yra arba nebylys dvasiniams dalykams, arba kalba neteisingai. Be to, tikrai atsiversdami į Dievo žodį suprantame, jog šis žodis yra meilės žodis, kurį reikia visų pirma branginti širdies tyloje kaip sandoros su Jėzumi paslaptį, ir tik atėjus laikui skelbti jį nuo stogų (Plg. Mt 10, 27).
MELSTIS:
Dėkojame Tau, Viešpatie, kad taip pasigailėjai mūsų, jog aplankei mūsų pagonių šalį ir kantriai mums kalbėjai kurčiųjų kalba, meilės kalba, atveriančia širdies ausis ir atrišančia dvasios liežuvį. Mes gyvenome kitame pasaulyje, savo uždarame pasaulyje, ir Tu mus išvadavai, mums atskleisdamas platų Dievo išminties horizontą.
„Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24) Šiandien ateik pagalbon daliniam kurtumui, toliau menkinančiam mūsų tikėjimo gyvenimą ir iškreipiančiam Evangelijos skelbimą. Ateik pagalbon senatvės kurtumui, kuris gresia Europai. Žinome, jog yra ko dūsauti išvydus mūsų atsparų uždarumą Tavo žodžiui, tačiau žinome, kad nėra Tavyje dūsavimo, kuris nebūtų tuo pat metu Šv. Dvasios neišsakomas atodūsis, atveriantis kurčiųjų ausis. „Pažadink mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.“ (plg. Iz 50, 4)
Atgaivink brolišką meilę, kuria Tau atvedame vieni kitus, kaip tik tada, kai vieni ar kiti nieko nesitiki ar nebesitiki iš Tavęs. Įkvėpk mums broliško švelnumo revoliuciją, kuria šeimos ir Bažnyčia tampa regimu Tavo veidu, ir kuria juntamos Tavo gydančios rankos ir skonėjamasi Tavo žodžiais.
Br. Pranciškus Ksaveras,
Vilniaus Šv. Jono Teologo vienuolynas
