01
09 /
2024
MALDOS MOKYKLA
Luko evangelijoje skaitome, kaip mokiniai prisiartina prie Jėzaus ir išsako esminį prašymą: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Šis prašymas atskleidžia, kad mokiniai suvokia savo ribotumą ir jaučia poreikį išgirsti praktinį patarimą, kaip reikėtų melstis. Tai aktualu ir kiekvienam iš mūsų – mums reikia, kad kažkas pamokytų pažinti svarbiausius gyvenimo dalykus, nukreiptų jų link. Mokinys subręsta tik eidamas mokytojo nurodytu taku, pamažu ir pats įgauna jo turimus gebėjimus, kartais net pralenkia mokytoją, tad atėjus laikui gali išgirsti: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14); „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“ (Jn 14, 12).
Tai patyrė ir Jėzaus mokiniai: būdami Mokytojo akivaizdoje pajuto patraukimą melstis taip, kaip Jis, kaip ir Jis atsitraukti nuošaliau, iš Jo mokėsi santykio su Tėvu, tampančio nuolatine malda. Matydamas jų užsidegimą Mokytojas pamoko juos melstis, pradeda tikrą maldos mokyklą, kurioje troškimas virsta tikra asmenine patirtimi, formuojančia jų santykį su Dievu ir per tai – su kitais žmonėmis.
Šventasis Tėvas irgi ne kartą yra minėjęs, kad malda yra ne tik maldinga praktika, – ją galima pavadinti „sielos kvėpavimu“, nes išreiškia gilų prigimtinį kiekvieno žmogaus poreikį. Malda, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra realus pokalbis su Dievu, buvimas „akis į akį su Juo“, įsiklausymo ir atsako laikas, kai tikintysis atsiveria Dievo valiai ir jo vedimui. Mokinių prašymas parodė, kad malda nėra tik formulė, maldos reikia mokytis, o jos tvarką ir būdus geriausiai gali atskleisti Mokytojas. Kaip kad mokiniai prašė Jėzaus, taip ir mes, jei norime maldoje užmegzti artimesnį ryšį su Dievu, neturime bijoti prašyti pagalbos, pirmiausia Viešpaties, o paskui dvasios vadovų, kurie jau ilgą laiką keliauja Viešpaties akivaizdoje ir yra išmokę atpažinti Jo žingsnius.
Garbinimas (adoracija). Adoracija yra nuolankumo ir garbinimo veiksmas Dievo didybės akivaizdoje. Popiežius neretai mums primena, kad garbindami pripažįstame Dievo galybę ir visišką mūsų priklausymą nuo jo. Ši maldos forma leidžia patirti stiprų susižavėjimo ir kartu Dievo baimės jausmą atsidūrus Dievo visagalybės ir gerumo akivaizdoje, sustiprina mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Šioje maldoje ne tik pripažįstame Dievo Kūrėjo didybę, bet patiriame Jį kaip begalinę gyvą meilės ir gailestingumo Versmę. Krikščionis kviečiamas ateiti pas Dievą tyra ir nuolankia širdimi, pripažindamas savo paties ribotumą priešais Dievo begalybę. Per šią maldą nebūtina prašyti ar maldauti, siela tiesiog atsigręžia su dėkingumu nusilenkti Viešpačiui – nesukurtajam Slėpiniui.
Šlovinimas ir dėkojimas. Šlovinimo ir dėkojimo malda išreiškiamas džiaugsmas ir dėkingumas už nesuskaičiuojamas Dievo malones. Šlovindami švenčiame Dievo didybę, grožį ir gerumą, atpažįstame Jo artumą savo gyvenimuose ir pasaulyje, Jo gyvybę teikiantį veikimą. Šioje maldoje dėkojame už Dievo darbus, tiek mažiausius, tiek didžiausius, suvokdami, kad kiekvienas gaunamas gėris yra Jo begalinio gerumo ženklas. Ugdome dėkingumo laikyseną, formuojančią mūsų žvilgsnį ir į brolius ir seseris, jie irgi yra Dievo meilės mums ženklas.
Užtarimas. Užtarimo malda geriausiai išreiškia šventųjų bendrystę – meldžiamės už kitų poreikius, taip išreikšdami savo solidarumą ir atjautą. Svarbu pabrėžti, kad ši maldos forma yra krikščioniškos meilės ir solidarumo veiksmas, sujungiantis mus su kitais ir padarantis jų kančių ir vilčių dalininkais. Ši malda yra stiprus bendrystės įrankis – atnešame Dievui pasaulio, mūsų brolių ir sesių poreikius. Ji peržengia erdvės ir laiko ribas, idant galėtume Dievo akivaizdoje dalytis vieni kitų džiaugsmais ir kančiomis. Kai švęsdami Jubiliejų ar kitais atvejais visuotinių atlaidų malonę skiriame už mirusįjį, tai irgi yra užtarimo maldos išraiška – taip vienijamės su savo mirusiaisiais, su kuriais atėjus laikui galėsim gėrėtis dangiškaisiais džiaugsmais.
Maldavimas. Maldavimais išreiškiame savo žmogiškąjį trapumą ir tai, kad mums reikia pagalbos, išsakome Dievui savo poreikius, giliausius troškimus ir didžiausius rūpesčius. Nedvejokime, su pasitikėjimu ir atkaklumu pateikime savo prašymus Viešpačiui, atmindami, kad Jis visuomet pasiruošęs išklausyti mūsų širdies: „Jis prašo mus būti tvirtus, ryžtingus, nesigėdyti. Kodėl? Nes beldžiamės į draugo duris. Dievas yra draugas, o draugo galiu prašyti. Tai nuolatinė, įkyri malda“ (popiežius Pranciškus, Rytinis mąstymas Šv. Mortos namų koplyčioje, 2018 m. spalio 11 d.). Taigi, kai maldaujame, patiriame artimą ryšį su Dievu, mūsų trapumas susiduria su Jo gailestingumu ir begaline meile, mokomės labiau pasitikėti Viešpačiu, patikime Jam visą savo gyvenimą, rūpesčius, lūkesčius ir troškimus.
Parengta pagal Evangelizacijos dikasterijos dokumentą
Išmokyk mus melstis. Maldos metai, rengiantis 2025 m. Jubiliejui
(Dicastero per l’Evangelizzazione, Insegnaci a pregare.
Vivere l’Anno della Preghiera in preparazione al Giubileo 2025,
in: www.iubilaeum2025.va, p. 15–20)
