01
01 /
2012
Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Gavę Krikštą, visi tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Šis dalyvavimas vadinamas bendrąja tikinčiųjų kunigyste, kiti ją vadina karališkąja, visuotine. Iš šios tikinčiųjų kunigystės kyla tarnaujančioji kunigystė. Tai – Įšventinimo Sakramentu perduodama tarnystė, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui Galvai. Tarnaujančioji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai yra suteikta šventa galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji Dievo tautai tarnauja mokydami, vadovaudami liturgijai ir pastoracijai.
Lotyniškai šis sakramentas vadinamas ordinatio. Lotyniškasis žodis ordo romėnų senovės laikais reiškė tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. Ordinatio – tai įjungimas į tą luomą (ordo).
Kristaus apaštalams pavesta pasiuntinybė Įšventinimo sakramentu Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonystę.
Įjungimas į kiekvieną iš šių Bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau negu paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar įvedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – „šventoji galia“, kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir įveda jį į Bažnyčios tarnybą. Vyskupo rankų uždėjimas ir įšventinimo malda yra regimas įšventinimo ženklas.
Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine yra suteikiama vyskupo Įšventinimu. Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienam vyskupui, kaip Kristaus vietininkui, tenka jam pavedamos vietinės bažnyčios ganytojo pareigos. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas, kaip Bažnyčios galva, šioje kolegijoje liudija visos Bažnyčios vienybę bei su visais vyskupų kolegijos broliais rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.
Kunigai – vyskupo bendradarbiai. Vyskupų tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad jie, kaip kunigų luomo nariai, tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Kunigai – vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai, drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija (presbyterium). Bet kurioje tikinčiųjų bendruomenėje kunigai atstovauja vyskupui, su kuriuo vienijasi pasitikėdami ir atvira širdimi; jie perima dalį jo pareigų ir rūpesčių, kasdien tarnaudami tikintiesiems.
Diakonai – tarnai. Diakonai įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Ant jų rankos uždedamos ne kunigauti, o tam, kad tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, tuo parodydamas, kad diakonas yra ypatingai susietas su vyskupu jo tarnavimo (diakonijos) reikaluose. Diakonas yra panašus į Kristų, atėjusį tarnauti ir būti visų tarnu. Jis neturi tarnaujančiosios kunigystės, bet įšventinimu jam yra suteikiama teisė imtis svarbių užduočių: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigoms, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams. Tiek vyskupas, tiek kunigai – visi pirmiausia būna įšventinami į diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus – atėjusio tarnauti ir „savo gyvybės atiduoti už daugelį“, ženklu.
Diakonai gali būti ir vedę vyrai. Į kunigus įšventinami tik tie vyrai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoję jo laikytis. Tuo jie liudija meilę Dievo Karalystei bei visišką atsidavimą žmonėms.
Vyskupą iš kunigų tarpo išrenka popiežius, kuris, kaip Romos vyskupas, yra Apaštalo Petro įpėdinis ir Visuotinės Bažnyčios vadovas. Popiežius išrenkamas iš kardinolų tarpo.
Kardinolai – pasaulio vyskupijų ganytojai ar Apaštalų Sosto kongregacijų vadovai, kuo nors pasižymėję ar užimantys svarbią visuotinei Bažnyčiai katedrą (pvz. Milano ar Venecijos patriarcho). Kardinolai – tai ir popiežiaus patariamoji taryba. Kardinolai yra paskiriami Romos vyskupijos kunigais ir diakonais. Dvasiniam jų vadovavimui paskiriama kuri nors Romos parapija. Taigi, Romos vyskupą renka Romos kunigai ir diakonai bei aplinkinių vyskupijų (suburbikarijų – užmiesčio) kardinolai vyskupai. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis yra Romos Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo parapijos Galijos gatvėje diakonas.
Kun. Artūras Kazlauskas
