01
12 /
2022
Pranašo Izaijo knyga – ilgiausia, ir dėl to pirma iš pranašų knygų. Skaitytoją žavi jo nepaprastai vaizdingas ir iškalbingas stilius, kurio grožį galima pajusti net per vertimą. Tačiau kas ima skaityti knygą iš eilės, gali suglumti, nes pranašystės labai įvairios, permainingos ir nėra surašytos chronologijos tvarka. Kaip orientuotis?
Viena vertus, svarbu žinoti, kad ši knyga iš tiesų yra antologija. Joje atpažįstamos trys dalys, iš kurių tik pirmoji gali būti priskiriama mums žinomam pranašui Izaijui, gyvenusiam VIII a. prieš Kristų. Jo pašaukimo patirtis – įžanginė vizija – aprašyta Iz 6, 1–13. Pirmąją dalį sudaro 39 pirmieji skyriai, nors tarp jų yra tekstų iš vėlesnių laikotarpių (kaip, pvz., 24–27 sk. – vadinamoji Izaijo apokalipsė, arba 35 sk., kurį skaitysime III advento sekmadienį). Antroji dalis – Iz 40–55, vadinamoji Paguodos knyga – buvo parašyta VI a. pr. Kr. tremties Babilonijoje metu. Skaitysime kelias ištraukas iš jos šiokiadieniais nuo II advento savaitės. O trečioji dalis – Iz 56–66 – buvo parašyta po grįžimo iš tremties, taigi V a. pr. Kr. Tai, kad kitos žymiai vėlesnės dalys – bevardžių pranašų skelbta žinia – buvo sujungtos su Izaijo pranašystėmis nurodo, koks galingas įkvėpimo šaltinis buvo šio pranašo asmenybė.
Kita vertus, yra kelios teologinės gijos, kurios išryškėja visoje knygoje ir ją vienija. Būdingas Dievo titulas knygoje – Izraelio Šventasis, tai kyla iš įžanginės Izaijo patirties, kai šventykloje jis pamatė Viešpaties šlovę ir girdėjo serafų giesmę „Šventas, šventas, šventas…“ (6, 3). Dievo šventumas – jo transcendentalumas, absoliutus kitoniškumas ir tyrumas, – atskleidžia žmogaus nuodėmingumą, ypatingai jo įžūlumą. Tauta yra kviečiama atsisakyti savikliovos ir bergždžios saugumo paieškos per sandoras su svetimomis pagoniškomis imperijomis, atsižadėti stabų ir tikėti, t. y. ryžtingai pasitikėti savo Dievu, net beviltiškoje situacijoje. Nes Dievas yra istorijos Viešpats. Jis leidžia savo nuodėmingai tautai patirti bausmę per grobuoniškų Asirų ir Babiloniečių imperijų invazijas, bet jis ir išlaisvins ją, žadindamas Persų karalių Kirą, kuris leis tremtiniams grįžti namo. Pagonių tautos irgi patiria Viešpaties bausmę ir išganymą. Izaijo skelbimas – universalus, nes jis tiki, kad Izraelio Šventasis yra viso pasaulio Viešpats ir turi planą, apimantį visą žmonijos istoriją.
Tikėjimas remiasi Dievo duotais ženklais. Tai pirmiausia Dovydo dinastija, iš kurios kils Emanuelis-Mesijas, ir Jeruzalė, arba Ziono kalnas. Iz 2, 1–4 (I advento sekmadienio pirmasis skaitinys) skelbia: „Ateityje įvyks – VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui; daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais.“ Nes iš Ziono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės. Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti.“ Visuotinė taika, tautų suvienijimas Dievo žodžio šviesoje – toks yra eschatologinis horizontas, į kurį mus kreipia Izaijo knyga.
Ši viltinga vizija kartojasi pačioje knygos pabaigoje (66, 18–24), ir tai yra vienas ženklų, kad, nors knygos redagavimas tęsėsi daugiau kaip 200 metų, bet joje galima pastebėti stiprų vientisumą. Vienas iš raktų į šį vientisumą yra tai, ką tyrinėtojai vadina makrostruktūrine schema, pažymėta antiteze negatyvu–pozityvu. „Kai kurios pranašystės turi negatyvų toną, t. y. įvairaus pobūdžio kritika, pasmerkimų, perspėjimų, katastrofų, nelaimių skelbimo orakulai, nukreipti prieš Izraelį, Judą ar kitas tautas. Po šio negatyvaus tono bloko paprastai eina pozityvaus tono orakulai, apimantys tautos atstatymo, Dievo pažadų išsipildymo ateityje ir t. t. skelbimą. Tyrinėtojai šią negatyvu–pozityvu schemą vadina eschatologine schema, kadangi jos baigminis tikslingumas yra nukreiptas skelbti galutinį Dievo proveržį į žmonijos istoriją.“ [1]
Izaijo knyga – vilties knyga. Dėl to Bažnyčios liturginėje tradicijoje ji labiausiai skaitoma advento metu. Visi šio A metų ciklo sekmadienių pirmieji skaitiniai yra paimti iš pirmosios Izaijo knygos dalies. Be jau minėto orakulo apie tautų susirinkimą Ziono kalne, iš kur ateis Viešpaties Žodis, skaitysime nuostabią pranašystę apie Jesės atžalą – Mesiją, kupiną Dievo Dvasios, vargdienių gynėją, kuriantį visuotinę taiką žemėje: „Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta.“ Ši ištrauka priklauso kelių pranašysčių vienetui, kartais vadinamam Emanuelio knyga, kuri apima 7–12 skyrius. Joje yra surinkti orakulai, skelbiantys Mesijo gimimą, inauguraciją ir karaliavimą.
IV sekmadienį, kai advento dinamika jau kreips mus į tiesioginį Jėzaus gimimo laukimą, girdėsime: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14). Izaijui tai buvo nuoroda į viltį teikiantį karalienės nėštumą. Bet pats pranašas suvoks, kad tikrasis Mesijas nėra naujasis karalius Hezekijas. Idealiojo karaliaus teks laukti. Iš tiesų Emanuelis – „Dievas su mumis“ – nuostabi Įsikūnijimo dovana. Ir ji, pagal Mato evangeliją, tęsiasi už Jėzaus žemiško gyvenimo ribų. Paskutinėje Evangelijos eilutėje, žengdamas į dangų, Kristus žada apaštalams: „Štai esu-su-jumis (Emanuelis) per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Kalėdų naktį mus pradžiugins viltinga giesmė iš Iz 9 skyriaus: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. […] Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.“ Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius.“
Taigi, Izaijas mus lydės per visą advento kelionę iki Viešpaties gimimo šventės. Jis apšviečia mūsų dabartį, nes Bažnyčios situacija primena Izraelio padėtį Senajame Testamente: karai, tremtis, laukimas ir viltis, maldingai laukiant Mesijo pasirodymo. Kaip pranašas kvietė tautą atsigręžti į praeityje Dievo jos labui nuveiktus nuostabius darbus ir tvirtai pasitikėti juo, Bažnyčia advento laiku atsigręžia į Kristaus atėjimą, švęsdama jį, o kartu žvelgdama pirmyn: ji nekantriai laukia Kristaus Karalystės atėjimo, kai jis šlovingai sugrįš ir užbaigs žmonijos istorijos Adventą.
Ses. Benedicte Rollin RA
[1] Žr. Ingrida Kazakevičiūtė-Gudauskienė, Bendras įvadas į Bibliją. 2.2.1.2.
Nebî’îm, in: http://biblija.lt/index.aspx/ivadai_rakt/ivadas_ikg/
