01
04 /
2016
Nors šiemet balandį, per Atvelykį, švenčiame Dievo Gailestingumo sekmadienį, „Magnificat“ viršelį puošia Jano Provosto „Paskutinio teismo“ fragmentas (medžio lenta, aliejus, 75×77 cm). Žmogaus Sūnaus kaip eschatologinio visų tautų teisėjo vaizdavimas remiasi teologine tradicija, gvildenančia Dievo teismo slėpinį. Paskutinio teismo ikonografijai ypač svarbūs jo aprašymai Šventajame Rašte (išskirtina Apreiškimo Jonui knyga), įtaką šio atvaizdo istorijai darė ir krikščioniška literatūra bei mistika.
Janas Provostas – karalaičio šv. Kazimiero amžininkas – gimė 1465 m. Monse (dabartinė Belgija) ir mirė 1529 m. Briugėje. Tapybos greičiausiai jį mokė tėvas – Janas Provostas vyresnysis, o sūnus laikomas vienu geriausiu savo kartos menininkų. 1489 m. jis vedė našlę Žaną de Kvarub, įsikūrė Briugėje ir pradėjo menininko karjerą. Briugėje turėjo savo ateljė, beje, ne vienintelę, antrąją išlaikė to meto ekonomikos centre – Antverpene. Provostas taip pat užsiėmė kartografija, inžinerija ir architektūra. 1520 m. susipažino su Albrechtu Diureriu, kuris nupiešė Provosto portretą, dabar eksponuojamą Britų muziejuje Londone. Religinio turinio Provosto paveiksluose menotyrininkai pastebi Gerardo Davido ir Hanso Memlingo įtakas. Čia aptariamas „Paskutinis teismas“ 1525 m. buvo nutapytas ne bažnyčios altoriui, bet Briugės rotušės vienai iš salių papuošti, šiandien jis saugomas Detroito meno institute.
Paveikslo kompozicija padalyta į dvi horizontalias dalis. Viršutinės dalies centre vaizduojamas Kristus – pasaulio teisėjas ir valdovas – su cherubinų vainiku. Jo dešinėje – Švč. Mergelė Marija su mergelių chorais, o kairėje – šv. Jonas Krikštytojas su patriarchais ir kankiniais. Du angelai šalia Išganytojo figūros, vienas su karūna, kitas su kalaviju rankose, greičiausiai byloja apie Kristaus, Visatos valdovo, vaidmenį nuskambėjus Paskutinį teismą skelbiantiems trimitams. Paveikslo apatinės dalies centre šv. Arkangelas Mykolas grumiasi su velniu dėl vieno tikinčiojo sielos. Greičiausiai kovą jis laimės, nes į kiaušinio formos pabaisą Viešpaties kareivijų vadas smeigia auksiniu kryžiumi. Didelė minia šventų ir tyrų sielų, kito angelo lydima, jau žengia į rojų, nors viena su avinėlio kraujyje išbalintu apsiaustu rankose dar kreipiasi užtarimo į kairėje stovintį šv. Petrą. Pastarasis simbolizuoja Katalikų Bažnyčią, jos kertinį akmenį, ir nebodamas aplinkui tvyrančios sumaišties ramiai žvelgia į „Sėdintįjį soste“ (Apr 4, 2).
„Magnificat“ viršelį puošia paveikslo fragmentas, tačiau ir žvelgdami į nespalvotą visumos reprodukciją pastebime, kad šis Jano Provosto sukurtas „Paskutinis teismas“ nėra baisus. Ne tik iš kūrinio sklindanti ir pagrindinius šventuosius personažus supanti šviesa, ne tik skaidraus peizažo toliai, bet ir velnių figūros kelia greičiau šypseną, o ne baimę. Tą pačią temą vaizduojantis Hanso Memlingo triptikas (1467–1471 m.), kuriuo seka mūsų kūrinio autorius, yra žymiai rūstesnės, didingesnės ikonografijos ir nuotaikos. O mes matome švelnios, gal net melancholiškos išraiškos Jėzaus veidą, Jo rankas, kojas ir šoną ženklina žaizdos, raudonas apsiaustas suteikia iškilmingumo. Atrodo, kad Išganytojas – ne rūstus teisėjas, bet tėvas, susitapatinantis su kenčiančiaisiais ir teisiantis su atjauta. Kodėl Jano Provosto pasirinktas „Paskutinio teismo“ teisėjas ir visa kūrinio kompozicija tokie švelnūs? Galbūt, lėmė užsakovai ir aplinka, kurioje jam buvo skirta kabėti, galbūt, menininkas pats jautė Dievo gailestingumą ir nesiryžo „drebinti pasaulio“?
Kristaus sugrįžimo pasaulio pabaigoje (plg. Mt 25, 31 ir t. t., Jn 5, 22 ir t. t.) vaizdinys Bažnyčioje buvo labai stiprus. Viduramžiais nebūta bažnyčios, neturėjusios paveikslo, vaizduojančio dangų, pragarą ir soste sėdintį Išganytoją, prikeliantį mirusiuosius. Svarbu pažymėti, kad skaistyklos samprata Bažnyčios mokyme galutinai įsitvirtino 1170–1220 m., vykstant krikščionijos mentalinės aplinkos pervartai, pasireiškusiai materialinės gerovės siekimu, estetinio jausmo, nepriklausomo nuo gėrio, lavinimu, pasaulietinės ir antikinės literatūros iškilimu ir t. t. Kaip pastebi prancūzų istorikas Žakas Le Gofas (Jacques Le Goff), didėjantis krikščionių dėmesys žemiškosioms gėrybėms, radikalaus žemiškųjų malonumų ir amžinojo gyvenimo supriešinimo atsisakymas, atsitraukimas nuo „paniekos pasauliui“ derėjo su pojūčiu, kad Paskutinio teismo grėsmė atitolo.
Kita vertus, nėra nustatyta, ar apokaliptinis (gr. apokalypsis – atidengimas) požiūris į istoriją bei jos pabaigą buvo būdingas pačiam Jėzui. Toks kalbėjimas apie pasaulio pabaigą Jam priskiriamas Evangelijoje pagal Morkų ir apaštalo Pauliaus tradicijoje (plg. 2 Tes 2, 1–2), tačiau, kaip teigia teologai, turinio požiūriu apokaliptiniai pranešimai negali pasakyti nieko daugiau nei tai, kas yra Dievo apreiškime. Todėl, pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje išvardytas detales bei Paskutinio teismo vaizdinius reikėtų suvokti „pagrindiniame tikėjimo pareiškimų horizonte“ ir, kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, žinoti, kad „Kristus yra amžinojo gyvenimo Viešpats. Kaip pasaulio Atpirkėjas, Jis turi visišką teisę galutinai teisti žmonių darbus ir širdis. Tą teisę Jis „įgijo“ mirtimi ant kryžiaus. Todėl Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5, 22). Betgi Sūnus atėjo „ne pasmerkti, o išgelbėti ir duoti gyvybę“, kuri yra Jame.
Nei anuomet, nei šiandien, karai, prievarta, blogis, gamtos katastrofos ir kiti tikintiesiems iškylantys pavojai, pasak teologų, neturi būti laikomi išankstiniais artėjančios pasaulio pabaigos ženklais, nors prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia ir turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas tada susvyruos. Persekiojimai, lydintys jos žemiškąją kelionę, atskleis „nedorybės paslaptį“, tačiau drauge Bažnyčia ragina Paskutinio teismo vaizdinius naudoti pedagogiškai ir siekti, kad jie palaikytų viltį, pasitikėjimą, ir skelbtų Dievo gailestingumą.
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
