01
11 /
2015
Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“ Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ (Lk 19, 1–10)
Įdarbinkime vaizduotę. Žmogaus, miesto ir medžio vardai supina vieną iš pačių įstabiausių evangelijose aprašytų susitikimų.
Jerichas. Tai žinomas ano meto pasaulinio masto kurortas. Jerichas šiandien galėtų būti drąsiai lyginamas su Nica. Jerichą lankė ano meto politikos ir verslo garsenybės. Karalius Erodas Jeriche praleisdavo žiemas pasakiško grožio rūmuose (ten ir mirė).
Jerichas reiškia „kvepiančioji“. Tačiau sklandantis Jeriche kvapas – nebūtinai dorybės aromatas. Jeriche taip pat buvo apsigyvenusios ir prabangios prostitutės – anaiptol ne atgailos tikslais.
Šilkmedis. Šilkmedžio šaknys iškyla į išorę ir pinasi palei kamieną, sudarydamos atramas. Todėl įlipti į šilkmedį nėra sunku net ir šio pasakojimo pagrindiniam veikėjui, kuris greičiausiai turėjo sėdimą darbo vietą.
Zachiejus – tai silpno žmogaus tipas. Jau pats vardas dvelkia ironija – reiškia „švarus“, ir greičiausiai buvo jam duotas tam, kad dar labiau skatintų piktas žmonių apkalbas. Zachiejus, būdamas muitininkų viršininkas, nepaprastai turtingame prekybos mieste turėjo būti ypatingai nekenčiamas žmogus. Jis negalėjo būti neturtingas ir pats pripažįsta, kad jo turtas atėjo pas jį ne visai sąžiningu keliu, jis sako: „Jei ką nors nuskriaudžiau…“
Šioje mūsų maldoje įsižiūrėkime į Zachiejų, pasistenkime atsispirti pagundai žvelgti į jį vien karikatūriškai, kaip tai pateikia daugelis Evangelijos komentatorių. Galbūt tokiu būdu atskleisime jo elgesio, laikysenos ir sprendimų bruožus, kurie mums bus labai nepatogūs.
Zachiejus yra užsispyręs. Jis įsikalė į galvą būtinai pamatyti Jėzų. „Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs.“ Greičiausiai Zachiejus jau buvo girdėjęs apie Jėzų, apie Jo mokslą, apie Jo požiūrį į nusidėjėlius, galbūt jis girdėjo ir tai, ką Jėzus mano apie turtuolius, girdėjo kupranugario ir adatos palyginimą. Nepaisant visų šių žinių, Zachiejus nori pamatyti Jėzų, koks jis yra. Pažvelgsime į Zachiejų tris kartus: tuomet, kai jis įlipa į medį, kada nuo jo nulipa ir kada dalija savo turtą.
Išbėgti į priekį
„Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes turėjo tenai praeiti.“ Jėzų supanti minia ir dvylika apaštalų trukdo Jį pamatyti. Zachiejus buvo žemo ūgio, todėl jam ypač sunku per minią ir artimiausią Jėzaus mokinių palydą pamatyti Jėzų. Iš tiesų tie, kurie fiziškai, juridiškai, bažnytiškai ar dar kaip nors kitaip yra arčiausiai Jėzaus, dažnai stipriai apsunkina tokių moralinių, dvasinių žemaūgių kaip Zachiejus artėjimą prie Dievo.
Lengva pasakyti „įlipo į šilkmedį“. Prieš įlipdamas į medį, Zachiejus turėjo sulaužyti daugybę socialinių standartų, turėjo išsivaduoti iš visuomeninių „korsetų“: ką kiti apie mane pagalvos, ką pasakys? Jis nepaisydamas visuomenės nuomonės įsitaisė šilkmedyje kaip vaikas. Įsitaisyti kaip vaikui – tai yra ideali padėtis pamatyti Jėzų: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt 18, 3)
Tas, kas nori pamatyti Jėzų, turi ištrūkti iš minios, turi pralaužti davatkų (taip pat ir pašventintųjų) užkardas, išbėgti į priekį, nebijoti apsijuokti, prarasti savo socialinę poziciją, visuomenės pagarbą. Didžiausias krikščionies pavojus yra susivienodinti, susiniveliuoti – gyventi pagal maksimą – „kaip visi“. Toks krikščionis nieko nestebina, nieko nepiktina, nieko neužgauna: Evangelijos šviesa jame yra pritemdyta, kad neakintų, jo Evangelijos druska praskiesta sveiku protu, parakas suvilgytas, kad kartais neįžiebtų Šv. Dvasios ugnies, Evangelijos paradoksai nuginkluoti, kad nieko nenustebintų ir nepatrauktų, Dangaus Karalystės raugas pakeistas vanile.
Zachiejus medyje kviečia mus iš naujo atrasti krikščionybę, jos paradoksalumą. Kviečia nebijoti nusvilti, prarasti, susižeisti, kentėti, netgi numirti. Viskas vardan to, kad gyventume.
Kur yra Viešpaties namai?
„Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: ‚Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.‘.“ Jėzus nutraukia Zachiejaus reginį ir pasiūlo jam kai ką, kas nebuvo numatyta programoje. Jis ištraukia Zachiejų iš jo slaptavietės. Visuose Dievo susitikimuose su žmogumi pastebime, kaip Dievas atkakliai siekia pakeisti žmogaus vietą. Zachiejus praktiškai buvo ištrauktas iš savo slėptuvės.
Dievas skuba: „Greit lipk žemyn!“ Dievas yra kantrus, Jis gali laukti ilgus tūkstantmečius, tačiau kai pastebi, kad bręsta mano išganymas, labai skuba.
Daugelis, matydami nueinančius Jėzų ir Zachiejų, greičiausiai labai nusivylė: galbūt tikėjosi, kad jie nueis į sinagogą. Žmogus yra puikus organizatorius, ypač tada, kai planuoja Dievo keliones. Žmogus, užuot mokęsis sekti Dievo keliais, imasi įprastinio savo ceremonijų meistro amato. Mes dažnai pamirštame, kad „vėjas pučia kur nori…“ – dvasia dvelkia kur nori… Mes galime prisiminti, kur sutikome Jėzų, tačiau kurlink Jis mus nusives, negalime numatyti. Dievo kelionių geografija yra be galo originali, netgi mistikos tomai nepateikia žemėlapių.
„…tavo namuose.“ Kur yra Viešpaties namai? Zachiejus su nuostaba atranda, kad Viešpaties namai yra jo – nusidėjėlio – namas. Jėzus neturėjo ir neturi savo namų, jo namais tampa mano ir tavo namai – su sąlyga, kad aš ir tu juose gyvename. Viešpats ateina ir apsigyvena mano namuose; ten, kur aš gyvenu, dirbu, kenčiu, miegu, valgau, myliu, t. y. ten, kur aš esu savo siela ir širdimi. Jėzus ir man gali pasakyti: „Greit lipk žemyn! Sek paskui mane, ir aš tave nuvesiu į savo namus. Tu juos jau pažįsti – tai yra tavo namai.“
Zachiejaus testamentas
„Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“ Tai yra Zachiejaus testamentas, kurį jis tuoj pat įvykdo.
Mes savo testamentus įprastai pradedame žodžiu: „palieku…“, nors tiksliau būtų pasakyti: „Esu priverstas palikti…“ Tuo tarpu Zachiejus tuoj pat pusę savo turto atiduoda vargšams, nors to iš jo niekas nereikalauja, jis dar nesiruošia mirti, nė sunki liga jo negąsdina.
Dievas Mozei kalbėjo, kad žmogus, pamatęs Dievą, negali likti gyvas. Jėzui įžengus į Zachiejaus namus, jis ne tik pasijuto nepatogiai. Sveiko proto akimis žvelgiant, jam pasidarė visai blogai – jis tiesiog išprotėjo. Žmogus, kuris tikrai sutiko Dievą, negali likti toks pats, pasauliui jis tampa tarsi miręs ar beprotis.
Mūsų drama glūdi tame, kad mes po susitikimo su Kristumi tapome labai „protingi“. Mes pamiršome pagrindinį beprotystės dėsnį: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.“ (1 Kor 3, 18) Jei krikščionybė, žvelgiant šio pasaulio akimis, atrodo kaip išmintis, protingumas, gudrumas, sumanumas, vadinasi, Kristaus dvasios šioje krikščionybėje jau nebeliko.
Maldos pabaigoje pasikalbėk su Jėzumi apie Zachiejaus išmestą į krūmus išdidumą; apie Dievą, įžengiantį į nusidėjėlio namus ir atnešantį jam išganymą, apie priešlaikinį testamentą ir jo įvykdymą. Žmonės Zachiejų palaikė pamišusiu, o jis atrado išganymą ir gyvenimo džiaugsmą.
Kun. Vladimir Solovej,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija
