01
02 /
2014
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje reprodukuojamas kūrinys – viena iš daugybės XII a. Sicilijos Monrealio katedrą puošiančių mozaikų. Dabartinės Italijos pietinė dalis, arba Sicilijos regionas, XII a. buvo Bizantijos kolonija, todėl tuo laiku čia pastatytos šventovės ir jas puošiantys meno kūriniai tiesiogiai siejasi su bizantinio meno tradicija. Monrealio katedra statyta apie 1118–1194 m. Didingos bazilikos vidų kone ištisai tarsi kilimas dengia auksu tviskančios mozaikos, todėl ir pati katedra buvo praminta „auksine“.
Mozaika (musivum) lotyniškai reiškia „pašvęsta mūzoms“. Tai – viena iš seniausių monumentalaus ir dekoratyviojo meno technikų. Jos esmė ta, kad vaizdai ant didelių plokščių paviršių, pvz., pastato sienų, yra sudėliojami iš smulkių specialaus stiklo ar pusbrangio akmens gabalėlių ir vos matomai sutvirtinami skiediniu, vašku ar kita medžiaga. Ši daug kruopštaus darbo reikalaujanti technika yra labai prabangi, bet ilgaamžė ir įstabi savo neblunkančiu spalvų vaiskumu ir subtiliai virpančia faktūra, kuri iš toli žvelgiant susilieja į vientisą reginį, o iš arti – išsiskaido į smulkučius švytinčius tarsi rasa akmens gabalėlius. Mozaika – tai lėtas ir kruopščiai suplanuotas kūrybos procesas, kuriame nėra jokių atsitiktinumų, neapgalvotų linijų ir detalių, viskas grįsta griežtu kanonu paremta kompozicija ir simbolinę reikšmę turinčių lokalių spalvų gama.
Šioje Monrealio katedros mozaikoje vaizduojamas Jericho neregių stebuklas, iliustruojantis Evangelijos pasakojimą, kai išeidamas iš Jericho miesto Jėzus sutiko Jo pagalbos besišaukiančius du neregius ir stebuklingu palietimu leido jiems praregėti:
Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jėzų sekė didelė minia. Pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinant Jėzų, jie ėmė šaukti: „Viešpatie, Dovydo sūnau, pasigailėk mūsų!“ Minia draudė juos, kad tylėtų. Bet anie dar garsiau šaukė: „Viešpatie, Dovydo sūnau, pasigailėk mūsų! Jėzus sustojo, pasišaukė juos ir paklausė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“ Neregiai sako jam: „Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys.“ Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui jį. (Mt 20, 29–34)
Vaizduoti stebuklingą neregių pagydymą buvo populiaru tiek Rytų, tiek Vakarų krikščioniškoje ikonografijoje. Patristikoje praregėjimo stebuklas buvo interpretuojamas kaip evangelinis mirties šešėlyje skendinčios žmonijos apšvietimas, todėl nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių šio simbolinę reikšmę turinčio įvykio atvaizdai ženklino krikščionių palaidojimus katakombų freskose, sarkofagų reljefuose…
Mozaikoje tarsi sustingdytas Šventosios istorijos momentas, kai Jėzus pasigaili ir tiesia ranką lemtingam palietimui, kai stebuklas dar neįvykęs (neregiai vaizduojami užmerkę akis ir ištiesę maldai rankas), tačiau vaizduojami prašymo ir palaiminimo gestai tarsi sujungia į vieną laike ištįsusį momentą būsimo stebuklo troškimą, jo pažadą ir patį atvaizdą grindžiantį žinojimą, kad tai įvyko… Neregiai vaizduojami sėdintys kalno papėdėje, būtent rusva žemės spalva yra šių pavargėlių fonas, kuris, palyginti su greta spindinčia aukso erdve, atrodo sunkus ir nykus. Jo apgaubtos figūros – smulkios ir trapios, skaidomos ir lydimos įvairių detalių: tvarsčių, pečius dengiančių liemenių, ramentų. Kalno siluetą žyminti tamsi juosta aiškiai skiria dvi sferas. Viena jų – minėti regėjimo tamsos kankinami žmonės, įvairūs žmogaus egzistenciją lydintys ir jo negalią išduodantys reikmenys ir už jų stūksantis kalnas, o kita – švytintis lengvas dangus ir Jėzus su iš paskos sekančią minią atstovaujančiomis vyrų figūromis, tiksliau, viena už kitos matomomis jų galvomis. Taip kalno siluetas skiria sacrum ir profanum plotmes. Ties šia ryškiausia mozaikos kompozicijoje linija iš vienos pusės „sustingo“ Jėzaus palaiminimui ištiesta ranka, o iš kitos – į ją „atsirėmė“ vieno iš neregių maldai ištiesti pirštai. Plačia banga krintanti kalno silueto juosta skiria aklumą, bejėgiškumą ir Jėzaus su mokiniais auksinio dangaus apsuptyje įkūnijamą regėjimą, tikėjimą, galią ir veikimą. Tačiau vaizduojamas Evangelijos įvykis byloja ne tiek apie dviejų sferų, dviejų amžinų polių egzistavimą, bet apie jų susitikimą ir jungtį, apie virsmą, įprastų savo gyvenimo ribų peržengimą, kai gaunama išlaisvinanti iš stingdančios nevilties malonė, kai patiriamas Dievo veikimas ir įvyksta stebuklas: netrukus neregiai praregės ir nuseks paskui Jį…
Šį ryšį ar savitą sacrum-profanum sferų apykaitą „pranašauja“ ir du iki šiol nepaminėti „neregių pusės“ viršutinėje dalyje esantys kompozicijos elementai. Tai ant kalno auganti palmė ir jo viršūnėje stūksanti uola. Palmė – ne tik Judėjos dykumos slėnyje įsikūrusio Jericho, kuris buvo vadinamas „Palmių miestu“, simbolis. Ji pačia savo plastine išraiška tarsi liudija: gyvybė ir šviesos troškimas šią žemės ir dangaus ribą gali panaikinti, kaip šis žemėje besišaknijantis, tačiau į dangų veržliai besistiebiantis augalas, primenantis ir Senojo Testamento psalmės ištarmę „Teisieji žaliuoja lyg palmės“ (Ps 92, 13). Kiek pakrypusį palmės judesį atkartoja ir į Jėzų ištiestos neregių rankos. Šis gestas taip pat simbolizuoja ir žemišką kančią, ir šviesos troškimą, ir mirtį nugalinčią amžinojo gyvenimo viltį… Tarsi palmės priešingybė – iš tamsaus kalno silueto „išauganti“ uola. Šis stabilus ir sunkus, pats savyje glūdintis darinys išskirtas tamsiai rudos, beveik juodos ir švytinčios baltos spalvų kontrastu. Uolos keteros švytėjimą, mirguliavimą bei plastinį ritmą kitoje mozaikos pusėje atliepia plona balta juosta apvesta Jėzaus aureolė bei Jo pasekėjų minios vaizdas. Uolos ir akmenys dėl savo patvarumo simboliškai buvo siejami su nepajudinamais ir pastoviais, tvirtais dalykais. Todėl uola tapo pačios Bažnyčios ir ištikimo tikėjimo simboliu. Taip šioje anksčiau mūsų „profaniška“ pavadintoje pusėje atrandame paties Viešpaties, Bažnyčios (uolos simbolis), apaštalavimo (petrus – graikiškai uola) ir tikinčiojo, jo kūniškos kančios ir dvasinės pergalės (palmės simbolis) prasmingą sambūvį, kuri kitoje auksinio dangaus pusėje jau ne tiek paslėptai-simboliškai, bet akivaizdžiai atstovauja pats Jėzus ir Jo mokiniai.
Jėzaus figūra pati monumentaliausia ir ryškiausia mozaikoje, ji išskirta ne tik savo dydžiu ir vieta kompozicijoje, bet ir prakilnia giliai mėlyna chitono spalva, reiškiančia dievišką išmintį ir suvokiama kaip vita coelestis ženklas. Jėzus žengia prie nelaimingųjų ir tiesia ranką – jei išvestume geometrinį šios kompozicijos centrą, jis sutaptų su pačia Jėzaus keliamos palaiminimui plaštakos pradžia ties riešu. Taip šioje XII a. mozaikoje, kaip ir evangelinėje istorijoje apie Jėzų ir Jericho neregius, svarbiausias veikėjas yra tikėjimo stebuklo įkvėptas Dievo ir žmonių ryšys.
Dr. Tojana Račiūnaitė
