Jėzau, pasitikiu Tavimi!

Lygiai prieš devyniasdešimt metų, 1934 m. liepos 1 d. Lietuva pirmą kartą iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Beveik tuo pat metu dailininko Eugenijaus Kazimirovskio dirbtuvėje Vilniuje baigtas tapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslas, garsus visame pasaulyje ne dėl savo meninės vertės, bet dėl Jėzaus pažado teikti per jį nesuskaičiuojamas malones. Dievo Apvaizda neatsitiktinai susiejo šiuos du įvykius, parodydama, kad Gailestingumo slėpinys tiesiogiai siejasi su Jėzaus Širdies kultu, ne tik jį įimdamas, bet ir dar labiau atskleisdamas.

Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymas

Pirmąjį paraginimą nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą daugkartinius regėjimus vėliau patyrusi mistikė, Dievo Motinos Gailestingumo vienuolijos sesuo šv. Marija Faustina Kovalska (1905–1938) išgirdo dar 1931 m. vasario 22 d. Lenkijoje, Plocko vienuolyne. Jau šiame regėjime Jėzus ne tik pažadėjo per paveikslą teikti daug malonių, bet ir susiejo jį su Gailestingumo švente bei pačiu Gailestingumo slėpiniu. Apie šią viziją ji rašė dienoraštyje: „Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminti, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, sklido du spinduliai: vienas raudonas, o kitas baltas. […] Po akimirkos man Jėzus pasakė: Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ […] Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, Žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą. Aš pats ją ginsiu kaip savo garbę. Noriu, kad tas paveikslas […] būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė“ (Dn, 47–49).

Nuodėmklausys, kuriam Faustina papasakojo apie savo viziją, svarstė, gal Dievas nori, kad paveikslą ji tapytų savo sieloje, bet Jėzus aiškiai išreiškė norą, kad atvaizdas turi būti nutapytas teptuku, o tai įgyvendinti galimybė atsirado tik Faustinai apsigyvenus Vilniuje. Jos nuodėmklausys pal. kun. Mykolas Sopočka (1888–1975) kurį laiką gyveno ir mokslinį darbą rašė pas seseris vizites, o ten studiją turėjo ir dailininkas Kazimirovskis. Kunigo paprašytas, nuo 1934 m. sausio pradžios jis beveik pusę metų kantriai ir nuolankiai dirbo. Iš savo vienuolyno Antakalnyje sesuo Faustina, lydima vyresniosios, dailininko dirbtuvę lankydavo kartą ar du per savaitę ir duodavo tolesnius nurodymus. Paveiksle Faustina neišvydo tokio gražaus Jėzaus, kokį matydavo vizijose, tačiau pats Jėzus ją nuraminęs, kad ne dažų ar potėpių grožyje yra šio paveikslo didybė, o Jo malonėje (plg. Dn, 313).

Dailininko dirbtuvė Rasų gatvėje Vilniuje buvo šalia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizičių vienuolyno, o būtent sesuo vizitė šv. Marija Margarita Alakok buvo Švč. Jėzaus Širdies kulto pradininkė XVII a. Prancūzijoje. Paveikslą nutapius, M. Sopočka sukvietė seseris vizites, klausdamas, ką apie jį mano. Neįprasta, netikėta paveikslo ikonografija sukėlė įvairių vertinimų. Tuo metu ypač populiariuose paveiksluose Jėzus rodydavo į savo atvertą širdį. Tad seserys klausė, kodėl nematyti širdies, ką reiškia tie spinduliai. Kadangi M. Sopočka tuo metu negalėjo visko atskleisti, vyresnioji paveikslo atsisakė, motyvuodama, kad netiks prie jų bažnyčios.

Paveikslo išstatymas Aušros Vartuose

Paveikslas pirmąkart viešai parodytas 1935 m. balandžio 26–28 d., per Atvelykį švenčiant baigiamąsias Atpirkimo jubiliejaus tridienio iškilmes ir atsiliepiant į Jėzaus prašymą, kad paveikslas būtų viešai pagerbtas. Pačios Faustinos išpuoštas žolynais, jis buvo pakabintas prie Šv. Teresės bažnyčios prigludusios galerijos viršutiniame kairiajame lange. Sakydamas homiliją, kun. M. Sopočka akcentavo atpirkimą kaip dieviškojo gailestingumo išraišką. Ses. Faustina užrašė, kad, „kunigui ėmus kalbėti apie didžiulį Viešpaties gailestingumą, paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai, vieni gavo daugiau, kiti mažiau…“ (Dn, 417). Faustina taip pat regėjo viziją, kad paveikslas tarsi ėjo virš miesto, ir Jėzus nutraukė jį dengusius tinklus. Šv. Mišių pabaigoje ji išvydo Jėzų tokį, koks yra paveiksle, teikiantį palaiminimą, o iš jo einantys spinduliai pasklido po visą pasaulį… (plg. Dn 416, 420). Pirmas paveikslo išstatymas Aušros Vartuose neatsitiktinai susiejo jį su Dievo Motinos paveikslu. 1927 m. jį vainikavus popiežiaus Pijaus XI palaimintomis karūnomis, paveikslui buvo suteiktas Gailestingumo Dievo Motinos titulas. Ses. Faustinai, priklausiusiai Gailestingumo Dievo Motinos vienuolijai, Aušros Vartai buvo ypač brangūs. Simboliška, kad, prieš eidama duoti dailininkui tolesnių nurodymų, ji užsukdavo į koplyčią pasimelsti.

Tolesnis paveikslo likimas

Gailestingojo Jėzaus paveikslą kun. Mykolas Sopočka pirmiausia parsinešė į savo butą, o nuo 1934 m. rudens pakabino seserų bernardinių vienuolyno prie Šv. Mykolo bažnyčios, kurios rektoriumi buvo, koridoriuje. Per ses. Faustiną Jėzui prašant paveikslą perkelti į garbingesnę vietą, M. Sopočka galėjo tai įgyvendinti tik 1937 m. per Atvelykį, ir paveikslas atsidūrė Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus. Sovietmečiu uždarius bažnyčią, paveikslas buvo perduotas Šventosios Dvasios bažnyčios klebonui, kuris bažnyčioje jo neišstatė, o po kurio laiko leido išvežti į Baltarusiją, Naujosios Rūdos bažnytėlę. Pakabintas neįprastai aukštai, beveik palubėje, jis stebuklingai išliko nepaliestas net ir bažnyčią uždarius. Po 30 metų, 1986 m. rudenį, atvaizdas vėl slapta pargabentas į Vilnių ir pakabintas Šventosios Dvasios bažnyčioje. Būtent čia 1993 m., praėjus keliems mėnesiams po sesers Faustinos beatifikacijos, prie paveikslo meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Jis paveikslą pavadino „šventuoju atvaizdu“. 2005 m. rugsėjo 28d. Gailestingojo Jėzaus paveikslas perkeltas į greta esančią restauruotą Švč. Trejybės bažnytėlę (Domininkonų g. 12), kuriai suteiktas Dievo Gailestingumo šventovės titulas.

Po Antrojo pasaulinio karo Dievo Gailestingumo kultui vis labiau plintant kaimyninėje Lenkijoje, poreikį turėti Gailestingojo Jėzaus paveikslą įgyvendino kiti dailininkai, sukūrę nemažai jo kopijų. Labiausiai žinoma ir plačiai pasaulyje paplitusi Adolfo Hylos versija, kurią jis nutapė 1943 m. Krokuvoje kaip votą – padėką už apsaugą per karo audras. 1947 m. grįžęs į Lenkiją M. Sopočka sielvartavo, kad Hylos nutapytas paveikslas neatitinka ses. Faustinos regėjimų. Tačiau dailininkas nepaisė jo pastabų ir nutapė daugiau kaip 200 šio paveikslo kartočių.

Dar ses. Faustinai esant gyvai, buvo atspausdinti maži Gailestingojo Jėzaus paveikslėliai, kurie sparčiai plito, ypač teikdami padrąsinimo ir vilties karo metais, nes Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.

Gailestingojo Jėzaus paveikslo simbolinės prasmės

Apibendrindamas, koks turėtų būti Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, Mykolas Sopočka rašė: „Pasak sesers Faustinos, Jėzus turi atrodyti tarsi eitų, kaip tuomet, kai žmogus sustoja pasisveikinti, akys turi būti šiek tiek nuleistos, o žvilgsnis gailestingas, tarsi nuo kryžiaus. Dešinė ranka turi būti pakelta iki peties laiminti, o kaire ranka liesti drabužį širdies plote. Iš po užlenkto drabužio turi eiti du spinduliai: dešinėje, žiūrovo pusėje, – balkšvas, blyškus, o kairėje – raudonas. Tie spinduliai turi būti skaidrūs, bet tinkamai apšviečiantys Išganytojo figūrą ir erdvę prieš Jį.“

Kun. Mykolui Sopočkai, kuris itin stengėsi perprasti ses. Faustinos vizijų perduodamą žinią ir įvertinti regėjimų autentiškumą, labai svarbu buvo rasti patvirtinimų tiek Šventajame Rašte, tiek Bažnyčios Tėvų tradicijoje. Šv. Jonas Auksaburnis jau IV a. susiejo iš Jėzaus Širdies ištryškusias versmes su sakramentais. Pats Sopočka taip aiškino šių spindulių prasmę: „Jie yra Bažnyčios simbolis […]. Šis kraujas ir šis vanduo nenutrūkstamai teka Bažnyčioje kaip malonės, valančios sielą Krikšto ir Atgailos sakramentais ir pagyvinančios ją Eucharistijos sakramentu, o jų autorius yra Šventoji Dvasia, kurią Gelbėtojas atsiuntė…“

Labai prasmingas Viešpaties noras, kad šis paveikslas būtų iškilmingai palaimintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, kurio liturgija labai glaudžiai susijusi su paveikslo tema. Bažnyčia tądien skaito Evangeliją pagal Joną apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą apaštalams ir Sutaikinimo sakramento įsteigimą (plg. Jn 20, 19–29). Paveikslas vaizduoja prisikėlusį Išganytoją, kuris atneša žmonėms ramybę, atleisdamas nuodėmes savo kančios ir mirties ant kryžiaus kaina. Kraujo ir vandens spinduliai, išeinantys iš Širdies, pervertos ietimi, taip pat žaizdos, kurias paliko nukryžiavimas, primena Didžiojo penktadienio įvykius. O Jėzaus veide nesunkiai galime įžiūrėti ir Turino drobulėje išlikusius bruožus.

Pats Jėzus ne kartą aiškino Faustinai kiekvienos šio paveikslo detalės reikšmę, todėl visos jos labai iškalbingos. Jėzus ateina basas ir nusižeminęs, pirmas ieškodamas žmogaus, trokšdamas su juo susitikti. Visur prasiskverbiantys spinduliai, kurie suminkština širdis, taip pat primena ir Susitikimo palapinę. Jėzaus akys nuleistos, jis nenori savo įdėmaus žvilgsnio nukreipti į kenčiantį, nuodėmių supančiotą žmogų kaip rūstus teisėjas, bet trokšta žmogui atleisti, kad jis pasikeistų. Paveiksle pavaizduota Jėzaus ranka pakelta laiminti kaip teikiant išrišimą, o jo žvilgsnyje pavyks įskaityti ir mylintį gailestingumą. Šios drobės fonas tamsus, beveik juodas. Vienintelė šviesa kyla iš paties Jėzaus. Jei pašalinsime Jėzų iš paveikslo ir iš žmogaus gyvenimo, liks tik tamsa. Viešpats sako: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Kunigas Sopočka klausinėjo seserį Faustiną dėl šio paveikslo titulo ir užrašo. Jis norėjęs paveikslo užrašą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (Dn, 47) pakeisti į „Kristus, Gailestingumo karalius“. Išganytojas, paklaustas apie paveikslo titulą ir užrašą, yra ištaręs: Esu Gailestingumo karalius (Dn 88), vis dėlto jis pakartojo pirmojoje vizijoje pasakytus savo žodžius: Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: „Jėzau, pasitikiu tavimi“ (Dn, 327). Šį užrašą M. Sopočka pritvirtino prie paveikslo atskira lentele. Taip įsigalėjo šv. Faustinos regėjimuose nurodytas užrašas ir Gailestingojo Jėzaus pavadinimas, kartais pakeičiamas Dievo Gailestingumo titulu.

Jolanta Stupelytė

• «
• »