01
11 /
2015
Oficialiai Jėzaus draugija įkurta 1540 m. Romoje, o jos įkūrėju dažniausiai laikomas Ignacas Lojola. Tai nėra klaidinga, vis dėlto paminėtina, jog šios vienuolijos ištakos siekia Paryžių ir siejamos su devyniais Ignaco suburtais ir užsidegusiais meile Dievui draugais. Jie buvo patyrę stiprų Ignaco Dvasinių pratybų poveikį, skatinusį gyvenimą paskirti Jėzui Kristui, todėl ir naująją vienuoliją vėliau pavadins „Jėzaus draugija“.
Pirmieji popiežiaus Pauliaus III patvirtintos Jėzaus draugijos nariai vyresniuoju pasirinko Ignacą. Visi atsidavė popiežiui ir buvo pasirengę vykti ten, kur jis siųs. Šis klusnumas rėmėsi įsitikinimu, kad popiežius geriausiai suvokia visuotinės Bažnyčios poreikius. Troškimas tarnauti Jėzui Kristui per jo atstovą popiežių įgavo konkrečią išraišką – vadinamąjį „ketvirtąjį įžadą“. Jo esmė – pasiryžimas priimti bet kokią popiežiaus paskirtą misiją.
Tarp daugelio iškilių Bažnyčios mokytojų, šventųjų ir vienuolijų įkūrėjų Ignacas Lojola unikalus tuo, kad savo turtingas religines patirtis sugebėjo taip apmąstyti ir susisteminti, o vėliau užrašyti į knygą, pavadintą ,,Dvasinėmis pratybomis“. Jos tapo įrankiu, jau pusė tūkstantmečio padedančiu susiorientuoti gyvenime įvairių krikščioniškų konfesijų žmonėms, dvasininkams ir pasauliečiams bei galinčiu sustiprinti ryšį su Dievu ir Jam veikliai atsiliepti. Ir šiandien dvasinės pratybos atliekamos įvairiomis formomis, sėkmingai pasitarnauja daugybei žmonių. Būtent Ignaco Dvasinėmis pratybomis remiasi jėzuitų dvasingumas ir veikimo būdas.
Nuo pat vienuolijos įkūrimo jėzuitai yra kelionėje, ir ne tik perkeltine prasme. Pasiųsti į visą pasaulį (šiandien draugija veikia apie 112 šalių, yra apie 17 tūkstančių jėzuitų), jie tarnauja kaip pamokslininkai, dvasios palydėtojai, sielovadininkai, mokytojai ir įvairių sričių mokslininkai. Tokia plati veikla atspindi pamatinį jėzuitų dvasingumo principą – Dievą rasti visur ir kūrybingai Jam atsiduoti tokiais būdais, kurie geriausiai pasitarnautų žmonių išganymui ir didesnei Dievo garbei. Deja, kūrybingas, atviras kitoms, ir ne vakarietiškoms kultūroms, požiūris į krikščioniškąją misiją bei drąsus veikimas tikėjimą siejant su gyvenimu ir teisingumu, rūpestis visuomenės paribių žmonėmis, neturtingųjų teisėmis neretai sukeldavo ir sukelia įtarimų, kontroversijų ir įtampų tiek senovės misijų kraštuose, tiek anuometinėje Europoje, tiek šių laikų pasaulyje.
Tenka paminėti, kad ši, popiežiui atsidavusi vienuolija, tos pačios popiežiaus institucijos kartą jau buvo panaikinta. Kaip galėjo atsitikti, kad popiežius panaikino tokią jam atsidavusią, jį rėmusią ir netgi ypatingu klusnumo įžadu įsipareigojusią vienuoliją? Jėzaus draugijos uždarymo išvakarėse 1773 m. pasaulyje buvo apie 23 tūkst. jėzuitų. Jie vadovavo didžiajai daliai Europos švietimo institucijų. Jėzuitų atsidavimas popiežiui ir plačiai suvoktas pašaukimas juos vedė tiek į misijas, tiek į didikų rūmus. Jie užimdavo nuodėmklausių, tuo pačiu ir neformalių patarėjų postus, o tai kėlė pavydą ir nesusipratimus. Jėzuitai turėjo ir bažnytinių oponentų, tokių kaip galikanizmo, apšvietos atstovai ir jansenistai. Susilpnėjusi popiežiaus institucija neatlaikė Europos didžiūnų spaudimo, ir 1773 m. popiežius Klemensas XIV panaikino Jėzaus draugiją. Neišvengta ir pačių jėzuitų klaidų, prisidėjusių prie vienuolijos uždraudimo, tokių kaip išdidumas, kartais prieštaringi ryšiai su monarchais, negebėjimas bendradarbiauti su kitų vienuolijų nariais, švietimo sistemos sustabarėjimas ar tiesiog negebėjimas prisitaikyti prie kintančio pasaulio.
Jėzaus draugija visiškai neišnyko ir draudimo laikotarpiu 41 metus gyvavo stačiatikiškoje Rusijoje (buvusioje Lietuvos ir Mazovijos provincijų dalyje), čia toliau darbavosi 214 jėzuitų, kurių skaičius išaugo iki 349, veikė 6 kolegijos, naujokynas ir kitos Draugijos struktūros. Tai, kad Jėzaus draugija išliko dabartinėje Baltarusijoje ir Latvijoje, buvo svarbus veiksnys popiežiui Pijui VII ją 1814 m. atkuriant.
Apie jėzuitus Lietuvoje bemaž plačiausiai žinoma tai, kad jie 1570 m. įkūrė Vilniaus kolegiją, peraugusią į universitetą, rūpinosi švietimu. Apie juos galima girdėti ir sąmokslo teorijų bei įvairių gandų, kaip antai, kad jie buvo įkurti kovai su reformacija ir t. t. Tačiau tai nesumenkina jų tarnystės Lietuvos švietimui, kultūrai, krikščioniško tikėjimo ir gyvenimo sklaidai.
Sovietų valdomoje Lietuvoje (ir kitose Sovietų Sąjungos teritorijose) jėzuitai, keletą dešimtmečių apaštalavę pogrindyje, formaliai buvo įteisinti 1990 m. Lietuvos jėzuitų provincija viešą darbą pradėjo turėdama daugiau nei šimtą narių. Su Vakarų Europos jėzuitų, ir ypač JAV esančių lietuvių jėzuitų, pagalba Lietuvos provincija atstatė savo namus ir bažnyčias, įsteigė gimnazijas Kaune ir Vilniuje, kuriose mokosi po 700 mokinių. Šiandien Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija jungia 35 narius. Šalia darbo gimnazijose jie tarnauja bažnyčiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Lemonte (JAV), pernai įsikūrė Rygoje. Lietuvos jėzuitai vadovauja dvasinėms pratyboms, dėsto universitetuose, bendradarbiauja žiniasklaidoje, veda įvairias maldos grupes. Ignaciškasis dvasingumas nėra skirtas vien dvasininkams, todėl ir šiandien traukia nemažai įvairių žmonių. Jo poreikis didesnis, nei vieni jėzuitai galėtų patenkinti. Džiugu, kad plečiasi jėzuitų draugų ir bendradarbių ratas. Štai ignaciškąjį dvasingumą puoselėjanti pasauliečių Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė Lietuvoje ir Latvijoje vienija apie 300 įvairių profesijų vyrų ir moterų. Galima sakyti, jog iš Ignaco Dvasinių pratybų kilęs ignaciškasis dvasingumas yra brangi dovana Bažnyčiai ir visuomenei, juo gyvendami jėzuitai ir jų bičiuliai nesupriešina kūno ir dvasios, pasaulio ir Dievo, o visur mato Jo buvimą bei veikimą ir stengiasi veikliai atsiliepti į Jo meilę pačiais įvairiausiais būdais.
Kun. Vidmantas Šimkūnas, SJ
