Jokūbo laiškas

Šis laiškas nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, besiformuojant Naujojo Testamento kanonui, kėlė daug diskusijų. Jo patekimas į kanoną buvo probleminis klausimas, išspręstas tik IV a. O štai įkvėptų Raštų kokybės priskyrimas kitiems naujatestamentiniams raštams, ypač evangelijoms ir kai kuriems Pauliaus laiškams, pamažu ėmė ryškėti jau nuo I a. pabaigos, o dar intensyviau – nuo II a. vidurio. Tiesa, Jokūbo laiškas ne vienintelis, dėl kurio kanoniškumo abejota, ypač daug diskusijų būta dėl „nesuprantamos“ Apreiškimo Jonui knygos, o ir dėl kitų raštų, tapsiančių Naujojo Testamento dalimi. Vakarų Bažnyčioje abejones dėl Jokūbo laiško dar IV a. reiškė, pavyzdžiui, Jeronimas, keldamas klausimą dėl jo autorystės, nors Rytų Bažnyčioje kitas iškilus ankstyvosios krikščionybės teologas Origenas jį vadino kanoniniu jau III a.

Euzebijus Cezarėjietis garsiajame savo veikale Bažnyčios istorija (IV a. pr.) pasakoja Jokūbo, Viešpaties brolio, „kuriam apaštalai buvo patikėję vyskupo sostą Jeruzalėje“ (II, 23), kankinystės istoriją ir galiausiai štai ką sako apie Jokūbo laišką: „[Jokūbui] priskiriamas pirmasis iš vadinamųjų Katalikiškų laiškų. Reikia žinoti, jog šis laiškas laikomas padirbtu. Iš senųjų rašytojų nedaugelis apie jį kalba, panašiai kaip ir apie laišką, priskiriamą Judui […]. Vis dėlto mes žinome, kad vienas ir kitas laiškas viešai skaitomi daugumoje Bažnyčių“ (II, 23).

„Laikomas padirbtu“ – tai nuoroda į šio laiško autorystės autentiškumo problemą. Kodėl taip svarbi buvo rašto autorystė? Mat vienas iš rašto kanoniškumo kriterijų buvo jo apaštališkumas, t. y. rašto autoriumi turėjo būti pripažintas vienas iš apaštalų – pirminis Jėzaus Įvykio liudytojas, arba asmuo, turėjęs tiesioginį ryšį su tokiu pirminiu liudytoju.

Kas, kur ir kada parašė šį laišką?

Laiško autorius prisistato pirmoje jo eilutėje: „Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas“ (Jok 1, 1). Kas gi buvo šis Jokūbas? Naujajame Testamente sutinkame penkis Jokūbus, Jėzaus istorijoje turėjusius didesnį ar mažesnį vaidmenį: apaštalą, Zebediejaus sūnų (Mt 4, 21; 10, 2), apaštalą, Alfiejaus sūnų (Mt 10, 3), vadinamą Jėzaus brolį (Mt 13, 55), Jokūbą Jaunesnįjį, Marijos sūnų (Mk 15, 40; 16, 1), apaštalo Judo tėvą (Lk 6, 16). Toks vardo populiarumas sukuria problemą. Tyrėjai linkę manyti, jog vieno iš apaštalų autorystė yra mažai tikėtina, mat šis ir būtų prisistatęs kaip apaštalas. Kiti šio laiško autorystę priskiria Jokūbui, Jėzaus broliui, kuris buvo autoritetinga figūra, pirmasis Jeruzalės vyskupas, žinomas kaip teisusis, miręs kankinio mirtimi 62 m., taigi tas pats, apie kurį Bažnyčios istorijoje rašo Euzebijus Cezarėjietis.

Visgi Jokūbo laiško autoriaus tapatinimas su šiuo Jokūbu kelia nemažai klausimų. Pirmiausia, šio rašto graikų kalbos ir stiliaus lygis suponuoja gerą jos išmanymą, o šis Jokūbas, anot Euzebijaus Cezarėjiečio liudijimo, priklausė paprastos liaudies sluoksniui. Tad mažai tikėtina, kad jo graikų kalbos išmanymas galėjo būti tokio lygio, kokiu parašytas šis laiškas. Jį parašęs asmuo greičiausiai remiasi šio Jokūbo autoritetu pagal anuomet paplitusį pseudoepigrafijos principą (netikra, bet autoriteto vardu pagrįsta autorystė), kad laiške išskleistas jo mokymas krikščionims būtų patikimas. Kaip pastebi Rinaldo Fabris, šis nežinomas autorius remiasi tradicija ir, tikėtina, pats priklauso tai istorinei-religinei aplinkai, kuriai buvo vadovavęs Jokūbas (rašo jau po jo mirties), vadinamas Jėzaus broliu.

Jei Jokūbo laiško autorystė sprendžiama tokiu būdu, tuomet iškart galima šį tą pasakyti ir apie jo parašymo aplinką bei laiką: labiausiai tikėtina laiško kilmės aplinka yra siro-palestiniškoji, o jo parašymas datuojamas tarp 80–90 m. (platesnės diskusijose tarp 70–110 m.), kai krikščionių bendrijos jau nebejautė sinagogos įtakos.

Pamokymai ir paraginimai mylimiems broliams

Pagal formą Jokūbo laiškas greičiau atitinka pamokymą ar paraginimą, nei anais laikais įprastą laišką. Tyrėjai bando suprasti, kas buvo pirmieji šio paraginimo gavėjai – iš žydų kilusi krikščionių bendrija, gyvavusi siro-palestiniškoje aplinkoje, ar kuri nors kita, gyvavusi už šios aplinkos ribų ir kilusi iš pagonių? Viena vertus, stiliaus požiūriu šis raštas primena to meto sinagogos mokymus, kita vertus, jame atpažįstamos ir tokios raiškos formos, kokios buvo būdingos helenistinei aplinkai. Į kurią gi auditoriją kreipiasi laiško autorius? Ši bendrija apibūdinama kaip „dvylika giminių, pasklidusių tarp kitatikių“ (Jok 1, 1). Dvylika giminių galime suprasti kaip bendrinį simbolinį pasakymą, apibūdinantį bet kurios vietos krikščionių bendriją – naująjį Izraelį, o tai, kad jie pasklidę (gr. diaspora) tarp kitatikių, taigi yra diaspora – pasklidimas – svetur, greičiausiai reiškia tai, jog sociokultūrinė šios bendrijos aplinka yra pagonių pasaulis. Vienaip ar kitaip, laiško autoriaus ryšys su šiais krikščionimis yra ypatingas – visame laiške jis nenustoja jų vadinęs savo broliais (Jok 1, 2; 2, 1. 14 ir kt.) ir mylimais broliais (Jok 1, 16. 19 ir kt.).

Vos pradėjus laišką skaityti, tampa aišku, kad dabar šie broliai patiria įvairių išmėginimų, o rašantysis stengiasi juos padrąsinti ir paguosti: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką“ (Jok 1, 12). Šis autorius giliai įsišaknijęs Senojo Testamento tradicijose – Toros (Jok 2, 8–13 ir Iš 20, 13–14; Kun 19, 18), Pranašų (Jok 2, 5 ir Sof 2, 3), Išminties (Jok 1, 19 ir Sir 5, 11), taigi jis – žydas iki kaulų smegenų, dabar Raštus skaitantis Jėzaus Kristaus Įvykio šviesoje. Neabejotina, jis tvirtai stovi ant žemės, labai iš arti žvelgia į gyvenimo sudėtingumą ir į žmogaus trapumą, tačiau, kaip krikščionis, nebijo žvilgsnio į rupią tikrovę. Atvirkščiai, toks realizmas jį, rodos, gena permąstyti savo tikėjimo ir gyvenimo juo prasmę. Kaip tik ir įstabu, jog šis permąstymas jo neatitolina nuo pačių subtiliausių sudėtingo žmogaus būvio kerčių, bet, regis, įgalina atvirai žvelgti į jas. Iš čia ir laiško temų įvairovė – keliami klausimai ir užkabinamos skaudžiausios žmogaus tikrovės stygos: iš kur karai? Kodėl nepažabojamas liežuvis? Kodėl esate šališki asmenims? Kokia turtų vertė? Ar esu menkesnis, jei esu vargšas? Ir t. t.

Laiško autoriaus paguoda įvairiausius suspaudimus patiriantiems ir tokių bei panašių klausimų sūkuriuose gyvenantiems broliams čia pat virsta pamokymais ir paraginimais. Kiekvienam gyvenimo atvejui, regis, jis turi ką svaraus pasakyti. Apibendrinant, laiške išskleistas mokymas, jog šventieji Raštai yra ne tam, kad apie juos vien daug žinotume ir kalbėtume, o tam, kad juos pažindami, jų išmintimi ir gyventume: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22).

Dr. Ingrida Gudauskienė

• »